Beje, Philippe’o Graffino pažintį su Rodionu Ščedrinu taip pat lėmė atsitiktinumas ir ji įvyko Nacionalinės filharmonijos scenoje. 2001 m. lapkritį Graffinas pakeitė žymų smuikininką Maximą Vengerovą, turėjusį atlikti Ščedrino Koncertą smuikui „Concerto cantabile“ su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Mstislavui Rostropovičiui.
Pasirodymas buvo tiek sėkmingas, kad smuikininkas buvo pakviestas atlikti šį kūrinį Ščedrino 70-mečiui skirtame koncerte Maskvoje.
2004 m. Rodionas Ščedrinas buvo pakviestas į Sen Nazero festivalį kaip reziduojantis kompozitorius. „Iš pradžių ketinau rašyti smuiko koncertą, bet Graffinas priminė, kad tokį jau esu sukūręs, ir pasiūlė rašyti koncertą smuikui ir trimitui. Man patiko idėja sujungti iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus dalykus. Atlikėjams parašiau virtuozinį kūrinį, kuriame norėjau pavaizduoti du veikėjus, kurie nuolat diskutuoja ir ginčijasi, bet kartais ir sutaria,“ pasakoja R. Ščedrinas.
Už puikią idėją kompozitorius atsilygino smuikininkui dedikacija, o šis atliko kūrinio pasaulinę premjerą 2004 m. Sen Nazero festivalyje drauge su anglų trimitininku Martinu Hurrelu. Po dviejų metų ypatingus sentimentus Vilniui jaučiantis Philippe’as Graffinas nutarė pristatyti šį kūrinį ir mūsų publikai.
Šeštadienį atliekant jo premjerą Lietuvoje, Graffinui talkins trimitininkas Igoris Kramarevas ir Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Ne mažiau įdomus ir antrasis koncerte skambėsiantis kūrinys, kuriuo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras prisidės prie kito žymaus XX a. rusų kompozitoriaus – Dmitrijaus Šostakovičiaus – šimtmečio minėjimo.
Girdėsime Antrojo pasaulinio karo metais jo sukurtą monumentalią penkių dalių Aštuntąją simfoniją c-moll (1943), tęsiančią didžiųjų XIX a. simfonistų tradicijas ir glaustai nusakomą formule „iš tragedijos į triumfą“. Kompozitoriaus draugas Isaakas Glikmanas šią simfoniją pavadino „pačiu tragiškiausiu jo kūriniu“.
Tačiau pats Šostakovičius buvo kur kas optimistiškesnis: „Idėjinę-filosofinę naujo kūrinio koncepciją nusakyčiau dviem žodžiais – gyvenimas puikus. Tamsa ir blogis išnyks, įsiviešpataus gėris“. Deja, humanistines kompozitoriaus idėjas Stalino laikų propaganda traktavo savaip. Iš pradžių ji buvo pavadinta „Stalingrado simfonija“, skirta Stalingrado mūšio aukoms, o 1948 m. Ždanovo dekretu apskritai uždrausta. Simfonija buvo reabilituota tik 1956-aisiais, tačiau akivaizdu, kad tai nebuvo tas gėris, apie kurį ir šiandien įtaigiai byloja Šostakovičiaus muzika.
