Užsitęsusi pauzė pagaliau pasibaigė antru albumu „Lunatico“ ir jį reklamuojančiomis pasaulinėmis grupės gastrolėmis.
Prieš koncertą stropiai perklausytas ilgai lauktas antras „Gotan Project“ albumas nuteikė gana atsargiai. Muzikos atžvilgiu gal net įdomesnis už pirmtaką, jis nepateikė jokių radikalių naujovių, o tik kiek išplėtė debiuto idėjų taikymo diapazoną. „Lunatico“ ryškiau jaučiasi klasikinio tango įtaka, skamba daugiau „gyvų“ instrumentų, panaudotas argentinietiškas repas, o viename iš kūrinių groja puiki grupė „Calexico“.
Muzikos projektą, kurio beveik visuose kūriniuose dalyvauja skirtingi atlikėjai, yra labai sunku perkelti į koncerto formą. Tačiau „Gotan Project“ tikrai pasistengė — spalio 16 dieną „Utenos pramogų arenos“ scenoje, be trijų pagrindinių grupės narių, buvo vokalistė, bandonininkas, puikus pianistas ir visas styginių kvartetas.
Dalis trūkstamų atlikėjų – argentiniečių reperiai ir būgnininkas, mušantis hipnotizuojantį dub ritmą, – dalyvavo koncerte iš vaizdo įrašo. Apskritai skoningos ir neįkyrios vaizdo projekcijos puikiai tiko prie muzikos ir labai sėkmingai kompensavo minimalistinę scenografiją.
Prisirišimas prie iš anksto paruoštų ritmo takelių visgi gerokai kaustė koncertinį „Gotan Project“ muzikos pateikimą – dauguma kūrinių skambėjo labai panašiai kaip įrašuose. Grupė suskambo gyviau tik pačioje koncerto pabaigoje, atlikdama negirdėtą naują kūrinį indėnų muzikos pagrindu ir kvailoką, bet smagią „ABBA“ hito „Money, Money, Money“ versiją.
Pastaroji nuskambėjo kaip koks pasityčiojimas iš publikos, kurios didžiąją dalį sudarė vietiniai jupiai.
„Gotan Project“ koncertas gana svarbus Lietuvos koncertiniam gyvenimui dar ir tuo, kad jame debiutavo žymiai geresnės kokybės (negu ligi šiol šalyje buvo naudota) salių įgarsinimo sistemos įranga — visame pasaulyje pripažinta ir gausiai naudojama „L‘Acoustics“. Svečių garso operatorius, kiek pasiblaškęs koncerto pradžioje, vėliau sureguliavo tikrai labai padorų ledo arenai skambėjimą, kuriam buvo galima prikišti nebent žemųjų dažnių trūkumą.
Nors Vilniuje jau daug metų vyksta gausiai publikos lankomi tango ir kitų Lotynų Amerikos šokių kursai, pasišokti prie scenos įsidrąsino išeiti tik kelios poros. Jupiai tuščiai švaisto pinigus? Ką ir kalbėti – išgirsti publiką skanduojant „Gotan! Gotan! Gotan!” tą vakarą taip pat nebuvo lemta.
Jau kitą dieną, spalio 17, antradienį, ten pat „Utenos pramogų arenoje“, vyko dainininko Seal koncertas. Šis, kiek supratau, buvo skirtas jupių draugėms blondinėms, kurios akivaizdžiai dominavo auditorijoje.
Niekada negalvojau, kad jausmingos Seal dainos randa tokį atgarsį lietuvaičių širdyse – arena buvo perpildyta, o prieš koncertą per fojė sunkiai sekėsi prasibrauti.
Iš techninės pusės, ypač po skaidraus „Gotan Project“ garso ir gražių vaizdo projekcijų, Sealo koncertas šiek tiek priminė balaganą. Niekas nesitikėjo, kad Sealo balsas iš tikrųjų yra toks, kaip jis skamba įrašuose, nors koncerte jis pakankamai aiškiai girdėjosi. Bet ką ir kaip groja grupė – buvo visiškai neįmanoma suprasti, nes tolesnes salės vietas pasiekdavo tik bendras gaudesys.
Spalio 18 d., trečiadienį, naujoje „Litexpo“ salėje vyko techno muzikos legendos grupės „Underworld“ koncertas. Naujasis „L‘Acoustics“, matyt, dėl keistos formos ir neaiškios paskirties patalpos akustinių ypatumų čia skambėjo kur kas prasčiau. Vaizdo projekcijos, apšvietimas ir ypač lazerių šou man įvarė sentimentalių praeities prisiminimų nuotaiką. Kažkuriuo metu net prisiminiau studijų laikų Vilniaus diskotekas.
Panašu, kad daugumai čia gausiai susirinkusių senstančių „tusovščikų“ susitikimas su praėjusios jaunystės dievais turėjo kažkokią simbolinę ir ritualinę prasmę. Gal tai buvo pavėluotas atsisveikinimas su „anuo“ gyvenimu ir „ana“ muzika?
Sunku būtų net pasakyti, kas vakarėlyje atrodė graudžiau – artistai ar publika.
Koncerte sutikti pažįstami elektroninės šokių muzikos ekspertai nelabai palankiai atsiliepė apie „Underworld“ pasirodymą, bet man, nedaug nutuokiančiam jos subtilybes, viskas atrodė gerai. „Underworld“ grojo visiškai tą patį ir visiškai taip pat, kaip visuomet. Ištvermingesni jaunesnės kartos atstovai kitą dieną pasakojo, kad į pabaigą vakarėlis visgi įsisiūbavo ir buvo labai smagu.
Tikiu. Nors man šis koncertas buvo tik dar vienas svarus įrodymas to, kas beveik visiems jau praktiškai akivaizdu — XXI amžiuje tradicinė elektroninė šokių muzika yra visiškas anachronizmas. Lygiai toks pats anachronizmas yra vieni iš jos protagonistų „Underworld“, iš esmės nedaug kuo besiskiriantys nuo leisgyvių roko dinozaurų „Nazareth“ ar „Uriah Heep“.
“Jupinių“ koncertų maratoną spalio 19 d., ketvirtadienį, užbaigė garsaus Amerikos saksofonininko Kenny Garretto koncertas „Galaxy“ klube. Didelio klubo aplinkoje artistai jautėsi kur kas geriau nei pernai rudenį oficialioje Kongresų rūmų salėje, todėl ir koncertas vyko sklandžiau ir lengviau nei per pirmą jų apsilankymą.
Nėra abejonių, kad Kenny Garrettas — puikus saksofonininkas, gal net džiazinio saksofono virtuozas. Jo puikiai parinkta ir susigrojusi grupė irgi beveik tobulai įvaldė džiazo grojimo subtilybes. Klausyti Kenny Garretto koncerto — grynas malonumas, net skrandis ima gurgti iš pasitenkinimo.
Nepaisant viso gražumo ir virtuoziškumo, Kenny Garretto muzika kažkodėl veikia tik skrandį. Nei aukščiau, širdies link, nei žemiau ji neina. Racionaliai paaiškinti, kodėl taip yra, matyt, neįmanoma. Greičiausiai būtent tas sunkiai apčiuopiamas momentas ir skiria Kenny Garrettą nuo tikrų dievų John Coltrane ar Miles Davis.
Panašu, kad net jis pats tai supranta ir jau spėjo su tuo susitaikyti.
