„Koncerte paskutinį kartą buvau gal prieš penkiasdešimt metų. Nelabai kas pas mus ir atvažiuoja. Bet jei dažniau tokia muzika skambėtų, tai Ciciną Alytuje nušvilptų. Nebeturėtų jis gerbėjų”, – braukdama nuo kaktos prakaitą per koncerto pertrauką įspūdžiais garsiai dalijosi alytiškė Petronėlė.
Taip mano Petronėlė. Kaip ir kiti, trečiadienio vakarą klausęsi virkdančių ir linksmų vestuvių dainų.
Na ir kas, kad muzikantų bene vienintelis instrumentas – „jonika” vadinamas sintezatorius.
Sunkus darbas
Tačiau scenoje pasirodę vestuvių estrados vilkai gali pasigirti kūrybos biografijomis, kurių pavydėtų net Lietuvos popžvaigždės.
Štai „Rojaus obuoliukai”, pelniusi geriausios vestuvių muzikos grupės vardą. Audrius ir Romas Burneikos net negali pasakyti, kada pradėjo groti. Jie universalai – gali pagroti ne tik vestuvėse, bet ir laidotuvėse, krikštynose.
O grupė „Kaprizas” groja jau 20 metų, išleido 18 albumų. Kartais drauge su Vitu Rūtelioniu ir Vidmantu Veselga padainuoja ir pastarojo dukterėčia Greta Vitaitė – konkurso „Dainų dainelė” laureatė. Ir Dzūkijoje vestuvėse „Kaprizą” retai pamatysi. Vilioja toliai – Vilnius, Kaunas, Panevėžys.
– Ar nesijaudinate prieš koncertą? Juk čia jūsų įdėmiai klausysis, o vestuvėse, ne paslaptis, klausytojai būna „įkalę”, mažiau reiklūs? – L.T. pasiteiravo „Kaprizo” lyderio V.Veselgos.
– Nejaučiame scenos baimės. Juk per tiek metų ne tik vestuvėse teko groti. Esame žinomi, mūsų vaizdo klipus rodo net kelios televizijos.
– Ar sunku groti vestuvėse?
– Aišku, kad nelengva. Nors jau esame įpratę. 18 valandą pasistatome aparatūrą ir grojame iki 2 valandos nakties. Žinoma, būna pertraukų, bet jos trumpos. Juk reikia ne tik groti, bet ir būti vakaro vedėju. O vasarą savaitgalį spėjame pagroti dvejose vestuvėse. Bet sunkiausia būna, kai reikalauja groti ilgiau nei buvo sutarta.
– Pragyventi grojant vestuvėse įmanoma?
– Taip, įmanoma. Bet mes tuos pinigus tikrai uždirbame. Aš pavydžiu mūsų popžvaigždėms, kurios valandą padainuoja ar tiesiog pasimaivo scenoje per koncertą ir uždirba didžiulius pinigus. Mūsų darbas sunkesnis. – Kiek vestuvių esate groję?
– (Susimąsto.) Maždaug tūkstantyje. Šiemet mums jau geriau neskambinti – viskas užsakyta. O kitais metais jau esame sutarę groti dešimtyje vestuvių.
Nusilaužė nagus
„Kaprizas” mėgavosi žiūrovų dėmesiu. O kai užgrojo „Ant kalno karklai siūbavo” ir dainuoti mikrofoną pakišo pirmoje eilėje sėdinčiai močiutei, salė pašėlo.
Vienintelė moteris, pasirodžiusi Alytaus scenoje, – Eglė Malinauskienė. Groja ji grupėje „EglAnta”. Neįmantrus tai pavadinimas, sudarytas iš dviejų narių – Eglės ir Antano vardų pirmųjų raidžių.
Ne koks „Kaprizas”, „Miražas”, „Vizitas” ar „Interviu”, kurie grojo trečiadienio vakarą. Kaip ir daugelis kitų vestuvių muzikantų, E.Malinauskienė diplomuota. Chorvedė, mokanti groti pianinu ir akordeonu.
„Mes dirbame gyvai, va net nagai nulūžinėjo, – prisipažįsta moteris. – Grodama aš pailsiu. Nors stengiuosi, kad vestuvės būtų vienadienės”.
E.Malinauskienė, kaip ir kiti į Alytų susirinkę muzikantai, labai nemėgsta „fonūškių”. Taip tarp vestuvių muzikantų žargonu vadinamos fonogramos. Todėl kiekvienas stengiasi įrodyti grojąs gyvai.
