Pirmoje dalyje pasirodė maždaug prieš metus Vilniuje su Bill Wyman Rhythm Kings koncertavęs britų rokenrolo atstovas Mike Sanchez, o antroje – garsaus bliuzo gitaristo Johnny Copelando dukra, vokalistė Shemekia Copeland.
Linksmas ir temperamentingas Mike Sanchez didžiąją dalį koncerto elgėsi gana vangiai, dažnai užleisdamas mikrofoną country balso dainininkei iš Airijos. Gal jį nežavėjo galimybė groti sėdinčiai prie staliukų ir užkandžiaujančiai publikai? Juk sėdėti per rokenrolo koncertą yra maždaug tas pats, kas klausyti simfoninės muzikos važiuojant piko valandomis troleibusu.
Nors Mike Sanchez ir neįkalbėjo rudenėjančios Vilniaus publikos pašokti, vis tik į koncerto pabaigą sugebėjo ją šiek tiek išjudinti. Žiūrovai ilgai nenorėjo paleisti Sanchezo grupės nuo scenos, todėl jo pasirodymas gerokai užtruko.
Nenuostabu, kad prasidėjus antrai „dvigubo smūgio“ daliai auditorija jau buvo kiek praretėjusi.
Shemekios Copeland grupė gana greitai ir įtikinamai pademonstravo, kad bliuzas ir rokenrolas vis tik yra amerikiečių muzika, ir čia jie nepralenkiami. Smagi, apkūni, stipraus, gal net kiek šaižaus balso dainininkė visai pagrįstai tituluojama viena geriausių šiuolaikinio bliuzo atlikėjų.
Tarp Shemekios Copeland muzikantų (gal būtent dėl to, kad jie grojo po anglų) ypač įspūdingai pasirodė būgnininkas, o pati vokalistė dainavo labai stilingai ir lengvai, tarsi dainavimas nereikalautų jokių pastangų. Nors manęs jų atliekamas „šiuolaikinis bliuzas“ nežavi. Panašu, kad jaunajai kartai tiesiog bliuzo neužtenka, todėl jis visokeriopai „gerinamas“ įvairiais priedais: funky, rock, R&B, soul ir net regiu. Nežinau, kur buvo nutaikytas „dvigubas smūgis“, bet man jis kirto per kojas. Rimtai suabejojau, ar verta du gerus atlikėjus „pakuoti“ į vieną koncertą – arba abu gros per trumpai, arba koncertas truks per ilgai. Gal žiūrovus ir masina galimybė gauti „du už vieno kainą“, bet pasinaudoti ja yra gana sudėtinga.
Aršiausia konkurencija jau keletą metų vyksta iš pažiūros visai nekomerciniame džiazo fronte. Jau devyniolika metų vykstantį festivalį „Vilnius Jazz“ stipriai spūstelėjo Vilniaus festivalių rengiamas „Vilnius City Jazz“, o šiemet tarp jų dar įsispraus Kaune ir pavasaryje nebetelpantis „Kaunas Jazz“.
Nepaisant didėjančios lengvesnio ir prestižinio džiazo koncertų pasiūlos, tradiciškai avangardinis ir nekomercinis festivalis „Vilnius Jazz“ sudomino kur kas daugiau žiūrovų nei keletą paskutinių metų. Nuo spalio 12 iki spalio 15 dienos Rusų dramos teatre įvyko keturi „normalūs“ koncertai ir sekmadieninis jaunųjų talentų pasirodymas.
Neturėjau galimybės aplankyti visus „Vilnius Jazz“ koncertus, bet net du kartus išgirdau neblogą prancūzų grupę, vadovaujamą saksofonininko Guy Villerd. Spalio 12 dieną, ketvirtadienį, jie pasirodė kaip „Villerd-Ayler Quartet“ su puikaus amerikiečių džiazmeno Alberto Aylerio kūrinių programa, o penktadienį jau kaip trio „Cinesclaff'Arfi“ įgarsino nebylaus kino klasiko Harry Langdono filmus.
Labai gerą įspūdį paliko pagrindinės festivalio žvaigždės, Niujorko downtown scenos atstovų trio „The Jamie Saft Blues Explosion“ pasirodymas. Grupės lyderis vargonininkas Jamie Saft Vilniuje daugiau grojo gitara, nei pagrindiniu savo instrumentu Hammondo vargonais. Beje, ir stilistiškai „Blues Explosion“ muzika visai nepanaši į soul jazz, kurio natūralu būtų laukti iš vargonų trio, o grynaveislis blues rock, labiausiai primenantis grupės „ZZ Top“ kūrybą, kartais ankstyvuosius „Led Zeppelin“, kartais – Jimi Hendrixą.
„The Jamie Saft Blues Explosion“ grojimas nėra tipiškas džiazo muzikai. Saftas nesiekia nustebinti įmantriomis kompozicijomis, originaliomis improvizacijomis ar puikia technika. Viskas yra pabrėžtinai paprasta ir primityvu, tačiau (o gal būtent dėl to) neįtikėtinai ekspresyvu, sodru ir spalvinga.
Spalio 12 dieną, ketvirtadienį, Vilniaus „Tamstos“ klube buvo minimas John Peel Day. Alternatyvios muzikos guru atminimui surengtame koncerte grojo trys grupės iš Lietuvos ir viena iš Latvijos.
Koncertą pradėję Naujosios Vilnios britrokeriai „Gravel“ skambėjo kur kas padoriau nei vasarą. Akivaizdu, kad grupė yra pasiryžus pramokti groti ir paskutinius kelis mėnesius daug laiko praleidžia repeticijų studijoje.
Neįmanoma nepastebėti, kad po „Gravel“ pasirodę „Flamingo“ įkvėpimo semiasi visų pirma iš grupės „Radiohead“ įrašų, tačiau tokios muzikos atlikimui būtino preciziškumo vaikinams dar trūksta.
Dainininkas Ernis kuria paprastas, simpatiškas post grunge/mainstream stiliaus dainas ir atlieka jas pritardamas sau akustine 12 stygų gitara ir lūpine armonikėle. Susidarė įspūdis, kad jis yra pripratęs koncertuoti vienas ir kol kas nelabai įsivaizduoja, kaip turėtų skambėti jo grupė.
John Peel dienos koncertą užbaigė grupė „The Tribes of the City“ iš Rygos. Kaimynai bando tęsti britų „My Bloody Valentine“ shoegazing rock tradiciją. Maloniai nustebino tai, kad „The Tribes of the City“ labai daug dėmesio skiria grupės skambėjimui, apie ką, deja, dar visai nesusimąsto Lietuvos roko grupės.
