Festivalio programa skelbia, kad renginiai vyksta net vienuolikoje vietų. Dauguma jų yra išsidėstę krantinėje įsikūrusioje džiazo gatvėje Jazz Street, kurioje veikia du stacionarūs klubai – Cafe Jazz (jame vyksta festivalio naktiniai jam sessions) ir Klubbi-Klubben (čia koncertuojama ir viduje, ir kiemelyje).
Šiuose mažuose prestižiniuose klubuose dažniausiai vykdavo tradicinio džiazo ir suomių grupių koncertai. Net keletą vakarų iš eilės Cafe Jazz šeimininkavo žinomas amerikiečių trimitininkas Ted Curson. Jis tapo savotišku Pori Jazz amuletu, nes dalyvavo absoliučiai visuose iki šiol surengtose festivaliuose. Naktimis Cafe Jazz vyko jam sessions, į kuriuos, turiu prisipažinti, tiesiog patingėjau nueiti.
Lietuvai atstovaujanti Leonido Šinkarenkos grupė, kaip ir kolegų iš Latvijos „Maris Briezkalns Quartet“, grojo savaitės vidury dienos metu atviroje Jazz Street scenoje. Nelabai suprantu šio „Pori Jazz“ organizatorių sprendimo, nes mūsų džiazmenai groja tikrai ne prasčiau nei dauguma suomių grupių. Gal po koncerto jie suprato, kad nepakankamai įvertino Baltijos šalių džiazą, nes Šinkarenkos grupė buvo pakviesta papildomai pagroti per jam session į Cafe Jazz.
Visas laisvas krantinės plotas jau prieš savaitę užstatomas palapinėmis, kuriose įsikuria restoranai, muzikos klubai ir parduotuvės. Tarpus tarp didelių palapinių užpildo atrakcionai, karikatūrų piešėjai, greito maisto ir suvenyrų prekystaliai. Visa tai gerokai primena Palangos Basanavičiaus gatvę sezono įkarštyje, trūksta tik rusiškos estrados.
Netoli krantinės yra labai jaukus nedidukas Pori teatras, kuriame anksčiau, anot festivalio senbuvių, vykdavo daug įdomių koncertų. Šiemet jų buvo tik trys. Pirmojo programą buvo galima vėliau pamatyti didžiojoje lauko scenoje, kitame grojo dvi suomių grupės. Taigi jame pakako apsilankyti vieną kartą, kai koncertavo garsus perkusininkas Airto Moreira ir avangardo veteranų Sonny Fortune ir Rashied Ali duetas.
Airto Moreira, ko gero, žymiausias fusion stiliaus perkusininkas, grojęs su Miles Davis, Chick Corea & Return to Forever ir Weather Report. Jis yra kilęs iš Brazilijos ir kartu su žmona dainininke Flora Purim įrašė nemažai puikių albumų, kuriuose girdima Lotynų Amerikos muzikos įtaka. Poryje Airto Moreira atliko solo programą, kurioje atskleidė įvairių egzotiškų perkusijos instrumentų galimybes ir papasakojo smagių istorijų apie save ir Brazilijos muziką.
Kitoje kanalo pusėje esančiame Kirjurinluoto parke, gražiai sutvarkytame lauke, buvo įrengta didelė pagrindinė scena. Čia keturias dienas nuo ankstyvos popietės iki 20 ar 21 valandos vyko festivalio žvaigždžių koncertai. Publika į juos ateina kaip į pikniką, su pilnais krepšiais maisto ir gėrimų, įsitaiso ant žolytės, valgo, geria ir bendrauja. Muzika skamba negarsiai, kad netrukdytų virškinti ir kalbėtis.
Arčiau centro buvo pastatyta didelė palapinė su scena ir keliais barais viduje, pavadinta LP41! Čia dar nepersivalgę ir nepergėrę žiūrovai kas vakarą iki vėlyvos nakties galėjo klausyti bliuzo, roko, funko, soulo ir hip-hop atlikėjų. Geriausią įspūdį iš čia koncertavusių kolektyvų paliko britų acid jazz pradininkų James Taylor Quartet uždegantis temperamentingas funko ir soul jazz mišinys.
Smagu buvo išgirsti autentišką bliuzą. Vieną vakarą LP41! Koncertavo viena geriausių rhythm and blues dainininkių Irma Thomas, o kitą – klasikinio bliuzo tradicijas puoselėjančios Three Ladies of the Blues. Panašios į James Taylor Quartet stilistikos suomių vargonininko ir būgnininko duetas Nieminen & Litmanen čia grojo net du kartus ir dar kelissyk kitose festivalio scenose.
Pagrindinėje Kirjurinluoto arenoje ketvirtadienį festivalio programą pradėjo garsaus svingo dainininko Cab Calloway anūko orkestras Cab Calloway III and His Cotton Club Show. Malonu buvo scenoje pamatyti gerokai senstelėjusią, bet vis dar labai mielą soul dainininkę, garsios „Killing Me Softly with His Song“ dainos pirmąją atlikėją Robertą Flack.
Puikiu ketvirtadienio koncerto pabaigos akordu tapo žymiausios Naujojo Orleano soul, funk ir rhythm & blues grupės The Neville Brothers pasirodymas. Šio šeimyninio ansamblio branduolį sudaro nepaprastai gražaus balso dainininkas Aaron Nevilie ir trys jo broliai: klavišininkas Art, saksofonininkas Charles, perkusininkas Cyril ir du jaunesnės kartos šio muzikinio klano atstovai – klavišininkas Ivan ir gitaristas Ian. Ko gero, tai rekordinis vienos šeimos narių, grojančių vienoje grupėje, skaičius.
Penktadienį koncertavo labai žinomos avangardinio džiazo kompozitorės, aranžuotojos ir pianistės Carla Bley bigbendas, kuriame grojo vienas geriausių džiazo boso gitaristų Steve Swallow. Naujoji Carlos Bley muzika man pasirodė žymiai nuosaikesnė nei ankstyvoji jos kūryba, bet tokia pat intelektuali ir elegantiška. Tai buvo tikras džiazas, be to, įdomiausias koncertas Kirjurinluoto arenoje.
Vakarėjant aikštėje prisirinko nemažai žmonių, tarp kurių dominavo gatvės jaunimėlis. Čia koncertavo vienu geriausių pasaulio reperių ir hiphopo superžvaigžde tituluojamas Kanye West. Publika drauge su juo skandavo MTV išreklamuotas dainas. Muzikiniu požiūriu įsimintinas buvo Kanye Westo DJ, estetiniu – simpatiškų blondinių styginių grupė.
Į šeštadienio Stingo koncertą žmonės atvyko ne tik iš Porio, bet ir iš daugelio kitų Suomijos miestų. Stingo grupė nepriekaištingai atliko gerai subalansuotą jo solinių dainų ir „Police“ hitų programą. Manau, kad Vilniuje po savaitės publika girdėjo tą patį. Nauja buvo nebent „So Lonely“ įterpimas į „Roxanne“ ir The Beatles dainos „A Day in the Life“ koveris.
Didžiausia sekmadienio žvaigžde buvo Lietuvoje visiškai nežinoma, bet Skandinavijoje populiari švedų folk pop rock dainininkė Eva Dahlgren su grupe. Žmonių į baigiamąjį koncertą prisirinko nedaug, vakare veikė tik keli maži Jazz Street klubai. Festivalyje užsibuvusiems žurnalistams ir svečiams teko apgailestauti, kad nesusiprato įdėmiau išstudijuoti programos ir išvykti namo sekmadienio ryte.
