Lietuvos roko gerbėjai nemažais būriais traukia į Roskildę Danijoje, Szigetą Vengrijoje, Rock am Ring Vokietijoje. Šokių muzikos maniakai ir profesionalai vyksta į Sonar Ispanijoje, džiazo publika — į North Sea Jazz ir Montreaux.
Ypač lengva nuvykti į renginius Lenkijoje, nes atstumo, kalbos ir kainų barjeras ten yra mažiausias.
Šiemet pulkas Lietuvos muzikos mėgėjų apsilankė rimtame trijų dienų festivalyje Open‘er Gdynioje. Neteko girdėti, kad kas nors važiuotų į geriausius pop/rock Europos festivalius Glastonbury ir V Festival Anglijoje. Taip pat nėra populiarios kelionės į visai netolimą ir turtingą įdomiais renginiais Suomiją.
Nedidelė Suomija nuo seno garsėja rimtais ir gana dideliais vasaros festivaliais. Džiazo pasaulyje visiškai pelnytai Europoje prestižiniu laikomas jau per 40 metų organizuojamas Pori Jazz. Roko gerbėjai gerai žino ir vertina Provinssrock ir Ruisrock, nors beveik kiekvieną vasaros savaitgalį čia vyksta ir mažesni renginiai.
Patyrę festivalių lankytojai gerai žino, kad per vieną vasarą nereikia stengtis apsilankyti keliuose panašios stilistikos renginiuose. Dauguma festivalių siūlo žiūrovams gana panašią programą.
Tuos kelis mėnesius Europoje koncertuoja kelios dešimtys populiarių grupių, ir jos spėja apvažiuoti ne vieną renginį. Apsilankius viename didžiausių festivalių, tarkim, Roskildėje, neišvengiamai susidursi su tais pačiais atlikėjais kitose vietose.
Galima pasirinkti — ar važiuoti į vieną brangų didžiulį festivalį, ar į kelis mažesnius, kurių programos nesutampa. Skirtumas tas, kad dideliame festivalyje sunku visur spėti ir scena dažnai yra taip toli, kad dalyvavimas primena televizoriaus žiūrėjimą minioje. Mažesniuose renginiuose bilietų kainos mažesnės, klausymasis komfortabilesnis, bet programos visada kur kas kuklesnės.
Pernai nuvykęs į Ruisrock festivalį prie senosios Suomijos sostinės Turku nenumatytai pasilikau dar kelias dienas, kad padėčiau vienai mūsų koncertų techninio aprūpinimo įmonių komandai. Bendradarbiavimas buvo abipus naudingas ir malonus, todėl šiemet išvykau į Suomiją kaip pilnateisis ekspedicijos narys mišriomis vertėjo, vadybininko ir scenos montuotojo pareigomis.
Negalėjau dalyvauti visoje per mėnesį vykstančioje išvykoje per keturis festivalius, todėl vėl pasirinkau Ruisrocką ir garsųjį Pori Jazz.
Šiemet Ruisrockas pasiūlė kur kas įdomesnę programą nei pernai, stilistiškai įvairesnę ir mažiau suomiškai metalinę.
Pirma rimtesnė festivalio grupė, kaip ir Roskildėje, buvo Editors. Matyt, šią vasarą pradėti festivalius yra jų specializacija. Ruisrocke - jauna grupė - jautėsi ir grojo užtikrinčiau: net Talking Heads Road to Nowhere koveris, anąsyk padėjęs apsispręsti eiti kitur ar likti klausyti madingų anglų, nuskambėjo pakenčiamai.
Labiausiai laukiama pirmojo vakaro grupė „Mogwai“ neapvylė. Šie škotai yra tikri gitarinio garso maniakai. Nors Mogwai kompozicijos yra gana paprastos, o muzikantų grojimo technika nestebuklinga, efektas, kurį jie sukuria ūždami iškart trimis gitaromis, yra pritrenkiantis. Tūlas klausytojas pasijaučia tarsi gitarų garsų jūroje.
Jauna kylanti suomių grupė Lapko kažkada pritrenkė Vilnių savo koncertiniu autobusu, kuriame sumontuota tikra, malkomis kūrenama sauna. Po koncerto Jazzclube ji buvo užkurta miesto vidury, stovėjimo aikštelėje. Tuomet Lapko sugrojo kelis labai gerus, energingus koncertus. Didelėje Ruisrocko scenoje vaikinai, deja, atrodė kaip trečiarūšiai provincijos „Placebo“.
Penktadienio programą jau po vidurnakčio užbaigė Suomijos nacionalinis pasididžiavimas - vokalinis instrumentinis ansamblis „Lordi“. Atleidau save nuo šio išbandymo, kaip ir nuo „The Rasmus“ kitą dieną. Pakanka, kad pernai čia klausiau „HIM“.
Šeštadienį, kažkodėl vidury dienos, puikiai sugrojo dar viena Suomijos muzikos eksporto pažiba „Apocalyptica“. Vėliau koncertavo kanadiečiai „Danko Jones“, kurie buvo viena iš priežasčių atvykti į Ruisrock. Gerų instrumentininkų trio su stipraus, įsimintino balso vokalistu groja paprastą sunkų roką, primenantį tai AC/DC, tai „Thin Lizzy“ su nedidelėm punk ir glam rock priemaišom.
Be ypatingų išradimų, tiesiog gerom dainom ir labai energingu atlikimu Danko Jones pagrįstai pelnė puikią grupės koncertinės reputaciją ir labai gerus albumų vertinimus. Ruisrock‘e išaiškėjo, kad vokalistas turi dar ir puikų humoro jausmą, kas tarp roko muzikantų nėra labai dažnas reiškinys.
Niujorkiečiai „Gogol Bordello“, kuriuos jau mačiau Roskildėje, yra, kaip jie patys save vadina, gypsy punks. Dėdulė čigonas groja smuiku, dėdulė žydas — akordeonu, dvi aziatiškos išvaizdos merginos bėgioja po sceną ir daužo būgną ir lėkštes, o tarp jų vokalistas, kuris atrodo ir elgiasi tarsi ką tik išėjo iš taboro. Uždeganti muzika ir puikus šou - Bregovic on speed.
Vakare roko istorijos žinovai mėgavosi atgimusiais „New York Dolls“, viena įtakingiausių ir kontraversiškiausių proto punk grupių. Nepaisant alinančio gyvenimo būdo, likę du originalios sudėties nariai — gitaristas Sylvian Sylvian ir vokalistas David Johansen — drauge su jaunesniais kolegomis atrodė kur kas gyviau ir įdomiau, nei penktadienį pasirodę heavy metal veteranai „Saxon“.
Sekmadienį „mūsų“ scenoje koncertavo švedai pop-rokeriai „The Cardigans“ ir pop-metalistai „Soilworks“, pagrindinėje – pop-glameriai „Bckyard Babies“. Dar sykį perklausiau kokybišką „Morrissey“ programą ir visą Roskildėje praleistą „Tool“ koncertą.
Apie vidurnaktį, daugumai publikos jau išsiskirsčius, festivalį pabaigė gera, nors dar nelabai žinoma amerikiečių funk rock grupė „The Bellrays“.
Tool kompozicijos yra gal pernelyg sudėtingos, bent jau įrašuose jos skamba kiek dirbtinai, tačiau gyvai grupė atrodo labai gerai. „Tool“ koncertas — tai precizinis atlikimas, puikus garsas, originalus scenos įvaizdis su atsitraukusiu į antrą planą, beveik nematomu vokalistu ir meniškomis vaizdo projekcijomis.
Susumuodamas dviejų matytų roko festivalių įspūdžius, geriausia šios vasaros koncertine grupe turiu pripažinti būtent juos.
