Režisierė CamillaStrøm Henriksen, filmo prodiuserė Gudny Hummelvoll ir pagrindinio vaidmens atikėja Ylva Thedin Bjørkaas atvyksta į „Scanoramą", kur lapkričio 16 d. ir 17 d. pristatys filmą, o lapkričio17 d. surengs meistriškumo dirbtuves „Kūrybinis debiuto iššūkis", skelbiama pranešime spaudai.
– Filmas „Pakilti iš pelenų“ – pirmasis jūsų, aktorės, žingsnis į kitą kameros pusę. Kuo jis jums svarbus?
– Jaučiau sunkiai nusakomą nusivylimą aktoryste. Nežinau, ar taip nutiko dėl vaidmenų, kuriuos atlikau, ar dėl režisierių, su kuriais dirbau. 2004 m. sukūriau savo pirmąjį trumpametražį filmą. Surinkau kūrybinę grupę, kuri sutiko dirbti be pinigų, ir pati finansavau jo gamybą. Galiausiai įstojau į Londono kino mokyklą.
Turiu nemažą darbo patirtį televizijoje, kur režisavau muilo operas ir nesudėtingas dramas. Ji labai pravertė kuriant ilgametražį debiutą. Žinojau, ką reiškia ieškoti aktorių, bendrauti su kūrybine grupe, dirbti filmavimo aikštelėje, įvardyti prioritetus. Pristačiusi savo pirmąjį ilgametražį vaidybinį filmą, patikėjau savo jėgomis. Supratau, kad kino kalba galiu papasakoti ir daugiau istorijų.
– Kaip jūsų vaidybinė patirtis padėjo režisuojant filmą? Kaip Camilla Strøm Henriksen aktorė padėjo Camillai Strøm Henriksen režisierei?
– Aktorystė svarbi mano tapatybės dalis. Dirbdama su aktoriais dažnai pati mąstau kaip aktorė – tiesiog dalyvauju kūrybiniame procese. Tiesą sakant, tik pradėjusi režisuoti supratau, koks jis man svarbus. Aš paprasčiau susikalbu su aktoriais nei kiti režisieriai, nes pažįstu jų išgyvenimus. Taikau tam tikrus bendrus principus, bet visada prisimenu, kad kiekvienas atvejis yra labai individualus.
Pradėjusi dirbti su jaunaisiais aktoriais, pasinaudojau Naujosios Zelandijos aktorių konsultantės Mirandos Harcourt patarimu – sudariau sąlygas profesionaliems aktoriams ir vaikams pajausti šeimos gyvenimą. Jie eidavo drauge apsipirkti, gamindavo maistą mano bute, kartu skaitydavo knygas.
Pagrindinę filmo veikėją, keturiolikametę Džil, anksti užgriūva atsakomybės našta. Mergaitė rūpinasi savo išsiskyrusia, psichiškai nestabilia, priklausomybių kamuojama motina ir jaunesniu broliu. Vilčių neteikia ir idealizuojamas, bet savo gyvenimo nesusitvarkantis tėvas. Džil mokosi suaugusiųjų pasaulio taisyklių, kurias taiko remdamasi vaikiška patirtimi. Kaip ją paveikia ankstyva branda?
Džil anksti įgyja nepriklausomybę, dėl kurios tampa ir stipri, ir pažeidžiama. Ji labai sumani, sociali ir ištverminga, geba akimirksniu perprasti kitus žmones ir prisiimti atsakomybę sudėtingose situacijose. Vis dėlto Džil nepatyrė, ką reiškia pasitikėti kitais žmonėmis, todėl ateityje jai gali būti sunku užmegzti artimus ryšius. Mano manymu, didžiausią atspirtį pagrindinei veikėjai teikia brolis, suteikiantis galimybę mylėti ir jaustis mylimai. Nepaisant to, jis daug jaunesnis, todėl prisiimdama atsakomybę už šeimą, Džil turėtų nuolat jaustis nepaprastai vieniša.
– Atsakomybė ir nuolatinė įtampa neigiamai veikia ir mergaitės vaizduotę.
– Istorija pasakojama iš Džil perspektyvos, todėl filme pasirodantys fantastiniai elementai atspindi jos savijautą. Vaikui būtų pernelyg brutalu suvokti, kad jo motina serga psichikos liga ir stovi ant mirties slenksčio, todėl jis dažnai nukenksmina tiesą, grėsmės nuojautą paversdamas bjaurių būtybių pavidalais.
Norėdama apsaugoti motiną ir išlaikyti pusiausvyrą šeimoje, pagrindinė veikėja įgunda meluoti. Galbūt mergaitei tai vienintelė galimybė atlaikyti tikrovę?
Manau, kad meluodama Džil siekia sulaikyti trumpas laimės akimirkas griūvančiame savo šeimos pasaulyje. Tai irgi liudija jos išradingumą. Žinoma, ateityje gebėjimas apeiti tiesą jai taip pat gali stipriai pakenkti.
– Aktorei Ylvai Thedin Bjørkaas, atliekančiai Džil vaidmenį, teko rimtas profesinis išbandymas. Kaip jai sekėsi įveikti aktorystės iššūkį?
– Ylva puikiai jį įveikė, nors anksčiau niekada nebuvo vaidinusi. Ji intuityviai jaučia dramos prigimtį ir turi įgimtų aktorinių gebėjimų. Pirmą kartą susitikusi su Ylva, įsidėmėjau jos žvilgsnį, sklidiną melancholiško jausmingumo. Ji labai atsakingai ruošėsi vaidmeniui ir nepriekaištingai atliko savo darbą. Ylvoje stebėtinai dera rimtis ir lengvumas – ši priešybė nusako jos esmę. Keisčiausia, kad ir Ylva, ir Kasperas, atliekantis jaunesniojo brolio Bo vaidmenį, yra iš labai stabilių šeimų. Veikiausiai todėl filmo pabaigoje vaikai suteikia mums stiprią viltį.
– Filme dukra ir motina taip pat įkūnija besiskleidžiantį ir vystantį grožį. Ar jums buvo svarbu atskleisti skirtingus jo etapus?
– Taip, man įdomu, kaip grožis, jaunystė ir laikas veikia moteris. Manau, kad Astridai, Džil motinai, sunku primti savo dukters virsmą moterimi, tuo tarpu dukra pradeda suvokti augančią savo galią.
„Scanoramoje" kartu su filmo prodiusere Gudny Hummelvoll surengsite meistriškumo dirbtuves „Kūrybinis debiuto iššūkis". Ką patartumėte jauniems režisieriams, kuriantiems savo pirmąjį filmą?
Imkitės sumanymo, kuriam jaučiate aistrą. Temos, kuri kurstytų jūsų smalsumą ir susidomėjimą. Būkite pasiruošę įveikti visus sukumus, iškilsiančius skirtinguose filmo kūrimo etapuose. Dažniausiai praeina daug laiko, kol pirmasis kūrinys įgyja pavidalą, todėl privalote tvirtai juo tikėti. Su savo pirmuoju ilgametražiu filmu gyvenau 12 metų. Įsitraukiau į šios šeimos gyvenimą ir norėjau sužinoti, kaip jis kostysis toliau. Iš pradžių neturėjau atsakymų į visus klausimus, bet visada domėjausi savo veikėjais. Priešingu atveju negalėčiau jais sudominti žiūrovų.
