Festivalinio kino žiūrovams S. Loznicos pristatyti nereikia. Jis sukūrė pasaulinio atgarsio sulaukusius vaidybinius filmus „Mano laimė" (2010), „Rūke" (2012), pernai Šiaurės šalių kino forume „Scanorama" parodė lietuvišką premjerą „Nuolankioji" (2018). Aistras dabar kelia per festivalius keliaujantis „Donbasas".
Kur kas daugiau filmininko biografijoje dokumentinių filmų. Dažnai naudodamasis kino archyvais, jis kuria savas istorinių įvykių ir reiškinių versijas. Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama" šiemet suteiks galimybę pamatyti du S. Loznicos filmus.
Sovietinio prisikėlimo šventė
– „Scanoramos" žiūrovai pamatys du jūsų dokumentinius filmus – „Procesą" ir „Pergalės dieną". Nesunku pasakyti, kuo jie skiriasi, tačiau spėju, kad tam tikru požiūriu turi ir šį tą bendra. Ką būtent?
– Abu gilinasi į sovietinę ar, kaip dabar įprasta vadinti, posovietinę savimonę. „Procese" tiesiogiai pateikiama archyvinė medžiaga, nufilmuota 1930 metais Maskvoje. Tuo metu sovietų režimas jau be skrupulų traiškė žmones. Ir fiziškai, ir dvasiškai.
„Pergalės dienoje" matome šiandieninę situaciją, kai žmonės, ypač jauni ir nematę sovietmečio, jo atminimui rengia nostalgišką šventę. Dalyvauja apeigose, vildamiesi bent laikinai – vienai dienai ir konkrečioje Berlyno vietoje „prikelti" tą savo mitinį „sojūzą".
Ėmęsi visiškai neįmantraus sugretinimo pamatytume, kad gegužės 9-ąją į Treptowo parką susirinkę žmonės visai šiltai ir melancholiškai prisimena įvykius, kurių vienas rodomas mano „Procese". To jų susibūrimo šūkis „Galim pakartot..."
Spėju, užsimanę pakartoti 1945-ųjų žygį į Berlyną, visai neatsisakytų pakartoti ir ketvirtajame dešimtmetyje vykusių stalininių procesų.
Archyve rado lobį, ieškos dar
– „Procesas" – archyvinės dokumentikos filmas. Dėl kenkimo valstybei, intervencijos organizavimo teisiama grupė profesorių, užėmusių aukštas pareigas sovietų pramonėje. „Prompartijos" (Pramonės partijos) bylą sukurpė pats Stalinas. Kaip atradote jos vaizdinę medžiagą?
– Ji buvo saugoma Krasnogorske, Rusijos valstybiname kino ir fotodokumentų archyve (RGAKFD). Esu labai dėkingas bičiuliams ir tos įstaigos vadovei Natalijai Kalantarovai, leidusiems ja pasinaudoti. Iš esmės ten tikras lobynas, kur pasisuksi – dėmesio verti kino dokumentai.
Teismų procesus SSRS pradėta filmuoti nuo trečiojo dešimtmečio vidurio. Tačiau ta medžiaga, prie kurios susitelkiau, buvo įrašyta su garsu. Naudotasi Šorino garso įrašymo sistema. Būtent taip savo filmų garsą įrašinėjo legendinis kino dokumentininkas Dziga Vertovas.
Pradėjęs šį projektą iš pradžių ketinau panaudoti nuo trečiojo dešimtmečio vidurio iki ketvirtojo pabaigos vykusių procesų medžiagą. Tačiau po kurio laiko mano asistentui pavyko rasti pilną „Prompartijos proceso" įrašą – net tris jo dalis.
Kaip žinome, propagandininko Jakovo Poselskio dokumentinis filmas „13 dienų. Prompartijos procesas", 1930-aisiais įamžinęs teismo posėdžius Tarybų rūmų Kolonų salėje, trunka vos 50 minučių. Kai supratau atradęs unikalią medžiagą – pilnai nufilmuotą procesą, – nusprendžiau susitelkti tik ties ja.
Iš esmės norėčiau pratęsti vaisingą bendradarbiavimą su RGAKFD. Jau turiu naujo filmo sumanymą, paremtą archyvine kronika.
Rusijoje nėra budelio, kuris nebijotų
– Ar jūsų „Procesas" neturėtų būti vertinamas kaip įspėjimas režimų lyderiams, jų parankiniams ir pasekėjams? Juk žinome, kad „Proceso" herojų – ir kaltintojų, ir teisiamųjų – likimai susiklostė gana neįprastai.
– Filmas nė vieno ir niekuo neturi įspėti. Kuriu kiną, nes jaučiu stiprius išgyvenimus. Arba dėl to, kad mane kamuoja klausimas, į kurį ieškau atsakymo. Filmas – tai pasiūlymas apie ką nors susimąstyti...
O jei kalbame konkrečiai apie „Proceso" herojų likimus, verta prisiminti poetą Josifą Brodskį: „Rusijoje nėra budelio, kuris nebijotųkada nors virsti auka." Arba priešingai. Prokuroro Krylenkos likimas – kaip tik tinkamas pavyzdys. Kita vertus, galima pagrįstai manyti, kad Ramzinas („Prompartijos" lyderis, – aut.) už akių sudarė sandėrį su bylos tyrėjais.
Iki šiol nėra suprantamo paaiškinimo, kas vertė tuos suaugusius, brandžius, išsilavinusius ir psichiškai sveikus vyrus sąmoningai meluoti, viešai kaltinti save baisiais nusikaltimais, kurių jie nebuvo nepadarę. Tiesa, ar jie išsaugojo sveiką psichiką iki teismo proceso pradžios – dėmesio vertas klausimas...
Tokia kafkiška istorija
– Įdomu, ir tuo pačiu šiurpu stebėti teisiamųjų elgesį, kaip jie be baimės žodis po žodžio skelbia sau mirties nuosprendį. Šiurpu žiūrėti ir Kolonų salėje sėdinčius žiūrovus, apskritai – to laiko visuomenę. Neįtikėtina, kaip greitai po bolševikų perversmo Stalino režimas pakeitė žmones. Ar filmo žiūrovai čia pastebės paralelių su šiandiena? Ar norėtumėte, kad pastebėtų?
– Na, tai taip akivaizdu, kad net ir aklas pastebėtų. Štai ir šiuo metu Maskvoje vyksta procesas – teisiama „nusikaltėlių grupuotė", kurią sudaro geriausias šalies teatro režisierius ir jo „suokalbininkai" – didžiausio šiuolaikinio meno centro kūrėjai.
O valstybės kaltintojai savo ruožtu tvirtina, esą nebuvo nei spektaklių, nei meno centro – tiesiog vogta iš Kultūros ministerijos kasos. Tokia kafkiška istorija kaip ir „Procese". Skirtumas tik tas, kad dabar teisėjai uždraudė filmuoti teismo posėdžius. Ir po 80 metų bus kur kas sunkiau atrasti to proceso kroniką...
Juos sieja nuoskauda ir pyktis
– Treptowo parkas Berlyne – kokia tai vieta ir kodėl sumanėte joje filmuoti Pergalės dieną?
– Nieko aš nesumaniau. Tai miesto parkas rytiniame Berlyne. 1949 metais sovietų karinė administracija jame pastatė memorialą sovietų kariams ir palaidojo 7 tūkst. kareivių. Memorialo architektas – Jevgenijus Vučetičius.
Kasmet gegužės 9-ąją Berlyne gyvenantys išeiviai ar turistai iš buvusios SSRS, taip pat vienas kitas vokietis Treptowe švenčia vadinamąją pergalės prieš nacistinę Vokietiją dieną.
– Pergalės diena – vienas svarbiausių Vladimiro Putino istorinės politikos simbolių. Gal net svarbiausia Kremliaus režimo ideologinė atrama. Ir ko ta ideologija pasiekė, labai gerai atskleidžia jūsų filme. Jei imsime domėn, kur vyksta šventė – nugalėtos šalies sostinėje, ir kokie skirtingi žmonės joje renkasi, kokia atributika demonstruojama, susidaro gan siurrealistinis vaizdelis: nepaprastą V. Putino palankumą jaučiantys baikeriai iš klubo „Naktiniai vilkai", „Novorosijos" idėjos pasekėjai, Vokietijoje gyvenantys rusai, aišku, ir vienas kitas vokietis. Kas juos sieja?
– „Naktinius vilkus" ir keistai išsimarginusią publiką, kuri net savo vaikučius spraudžia į karinę uniformą – visus juos sieja nuoskauda ir pyktis. Iš jų randasi nostalgija tai fiktyviai, iš tiesų niekada neegzistavusiai idealiai valstybei SSRS.
Virš kapų šalia Stalino citatų dainuojantys ir šokantys žmonės skelbia kažką panašaus į „Galime pakartot!" Tai vyksta didžiausioje Europos Sąjungos valstybėje. O jie – jos piliečiai ar mažų mažiausia rezidentai.
Šiurpus reginys. Tačiau tą dieną parke apsilanko ir kitokių žmonių. Jie nori pagerbti kritusiųjų atminimą, liūdi ir prisimena. Jiems tai – gedulo diena. Šie dalykai irgi atskleidžiami filme.
Ir pats pirmą sykį atsidūręs Treptowo parke Gegužės 9-ąją jaučiausi nepatogiai, sumišęs. Panašūs jausmai mane buvo aplankę Buchenvaldo konclagerio muziejuje.
Ir vienoje, ir kitoje vietoje esama šiurpaus neatitikimo tarp įvykio, įamžinto paminklu, ir ritualų, „atminties praktikų", „memorializacijos" su visais tais turistais, lankytojais, vietiniais gyventojais, darbuotojais... Šiuolaikiniais žmonėmis. Štai šis klausimas man ir neduoda ramybės.
