Kokių pastangų reikalauja toks didelis renginys, kaip atrandami jo atlikėjai kaip sudaroma jo programa – pasakoja viena festivalio rengėjų, pianistė, muzikų dinastijos atstovė prof. Aleksandra Žvirblytė.
Neteisiami tik nieko nedarantys
– Ar daug pavydo patyrėte, festivalį pavadinę Čiurlionio vardu? Juokauju, suprantama.
– Na, jei į tai kreipsi dėmesį, visai nepajudėsi iš vietos. (Nusišypso.) Komentarų nesusilaukia tik nieko neveikiantys. Pirmiausia kilo idėja rengti festivalį prie jūros. Palanga tada buvo Lietuvos kultūros sostinė.
Beje, literatūroje radome liudijimų, kad Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su šiuo miestu irgi buvo susijęs: vasarą Tiškevičių rūmuose grodavo fleita orkestre. Su vyru ten laiką praleisdavo ir rašytoja Sofija Kymantaitė.
Tad festivalis atsirado pajūryje. Palangoje vyksta kiekvieną vasarą, Vilniuje – kas antri metai.
– Koks bus festivalio atidarymas?
– Valstybės atkūrimo 100-mečio proga sumanėme atsigręžti į šalies ateitį – jaunus žmones. Sumanėme programą „Čiurlionis jaunųjų akimis“. Pianistas Paulius Anderssonas, smuikininkė Paulina Jankovskytė, violončelininkė Rugilė Juknevičiūtė atliks M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų kūrinių.
Londono Karališkoje akademijoje kompoziciją studijuojantis Kristupas Bubnelis festivalio užsakymu parašė čiurlioniškais motyvais ir Lietuvos 100-mečio tema grįstą Kamerinį koncertą fortepijonui su orkestru.
Kristupą atradome visai atsitiktinai. Mano sūnus P. Anderssonas sutiko jį troleibuse. (Juokiasi.) Kristupas tada paprašė Pauliaus parengti jo kūrinio „Plaktukai be fortepijono“ premjerą.
Tai puikus kūrinys, geriausiai įvertintas ir jaunųjų kompozitorių konkurse. Vėliau Paulius jį skambino Paryžiuje, Indonezijoje. Po koncertų užsienio kolegos puldavo prašyti kūrinio natų. Tada pasiūliau
K. Bubneliui parašyti kūrinį festivaliui.
Dievas ieškojo trimitininko
– Sostinėje festivalis festivalį veja, tad kuo mėginate išsiskirti. Kaip dėmesiu nugalite konkurentus?
– Čiurlionio festivalis žanriniu požiūriu gana platus, skiria dėmesio visiems menams. Vilniaus publika išlepinta renginių (juokiasi), tad stengiamės atvežti geriausius atlikėjus, rodyti įdomius projektus. Ir šį festivalį aplankys tikrai puikūs muzikai.
– Trys pasaulinės žvaigždės.
– Taip. Ko vertas vien Sergejus Nakariakovas... „Dievas ieškojo trimitininko ir pasirinko jį“, – sakoma apie Sergejų. Beje, jo šaknys Lietuvoje, mama kilusi iš litvakų. S. Nakariakovas emigravo į Izraelį, dabar gyvena Paryžiuje. Atstovauja Izraeliui ir Prancūzijai.
– 1991 metais padauža iš Nižnij Novgorodo pradėjo koncertuoti su Lietuvos kameriniu orkestru ir šviesaus atminimo dirigentu prof. Sauliumi Sondeckiu. Tada Sergejui buvo keturiolika. Ar galima teigti, kad S. Nakariakovo viešnagė Vilniuje nulemta tos pažinties?
– Taip, su Sergejumi susipažinome prieš kelis metus, kai profesoriaus našlė prof. Silvija Sondeckienė rengė vyro atminimo vakarą Valdovų rūmuose. Padėjome jai. Tada su Sergejumi pasikalbėjome ir apie būsimą Čiurlionio festivalį.
„Neatpažintai ciklai“ turėtų patikti
– Stebėtina, kad apskritai pavyksta tas žvaigždes sukviesti vienu metu.
– Kartais ir nepavyksta. Tarkime, smuikininkės Ludmiłos Worobec-Witek ir pianisto Arturo Jarońo pasirodymas nesutaps su festivalio laiku, vyks jau po uždarymo. Lyg festivalio postliudas.
Nacionalinis muziejus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmai rengia parodą „Lietuva, Tėvyne mano… Adomas Mickevičius ir jo poema „Ponas Tadas“. Lenkijos muzikų pasirodymas bus tos parodos kulminacija.
L. Worobec-Witek ir A. Jarońas kartu muzikuoja jau daug metų. Pernai abu lankėsi Palangoje. Griežė gyvybingai, temperamentingai, azartiškai. Pamaniau, būtų smagu parodyti Vilniaus publikai.
Apskritai į festivalį stengiuosi kviesti tuos atlikėjus, kuriuos žinau, esu girdėjusi muzikuojant. Aklai nesirenku. (Nusijuokė.)
– Ką žada paskambinti jūsų kolega prof. Jurgis Karnavičius?
– Čiurliono festivalyje turi būti čiurlioniškų akcentų. Muzikologas Rimantas Janeliauskas pagal tam tikrus motyvų ryšius yra savitai sugrupavęs M. K. Čiurlionio kūrinius. Pavadino „Neatpažintais ciklais“. Štai juos J. Karnavičius ir atliks.
Man irgi yra tekę kai kuriuos skambinti. Tačiau kolega parengė išsamią jų programą. Labai įdomu klausytis, manau, patiks ir publikai.
P. Čaikovskio konkurso laureatas
– Kaip jūsų akiratyje atsidūrė prancūzų pianistas Pascalis Devoyonas?
– Asmeniškai jo nepažinojau. Tačiau dar paauglystėje, 1978 metais klausiausi Piotro Čaikovskio konkurso. Jame jis pelnė sidabro medalį, tada iškart išgarsėjo. Tiesiog fenomenaliai skambino Maurice‘o Ravelio ciklą „Gaspard de la nuit“ (Nakties Gasparas). Turėjau to koncerto įrašą.
Kai mokiausi siuitos, po natą išnarsčiau Pascalio atlikimą. (Nusišypso.) Apskritai P. Devoyono „Nakties Gasparo“ interpretacija ilgus metus buvo laikoma etalonine.
Beje, M. Ravelio kūrinį jis atliks per koncertą. Pascalis manęs teiravosi, ką norėtume išgirsti. Parašiau, kad niekaip negaliu užmiršti jo „Gasparo“. Jis atsakė: „Gerai“. (Juokiasi.)
Paprastai prancūzų pianistai yra rafinuoti, atvirai emocijų nedemonstruoja kaip rusai. Tačiau Pascalis pasižymi ir rafinuotumu, meistryste, ir stipria artistine charizma.
Furoras Leipcige
– Baritonas Mindaugas Rojus ir sopranas Vilija Kuprevičienė žada gražiausių operos arijų ir duetų.
– Vilijos istorija labai įdomi. Ji ilgai slaugė sergantį vyrą, todėl scenine karjera pradėjo rūpintis tik jam pasveikus, jau būdama brandaus amžiaus.
Vyras dabar labai jai padeda. Talentinga dainininkė yra koncertavusi Leipcigo „Gewandhaus“, ten sukėlė tikrą furorą. Festivalio žiūrovai tegul rengiasi susitikimui su kylančia operos žvaigžde. Beje, netrukus Vilijos bus galima pasiklausyti ir Lietuvos nacionalinės operos spektakliuose „Turandot“ ir „Traviata“.
Per M. Rojaus ir V. Kuprevičienės koncertą netruks teatrališkų scenų. Kai dainos liausis, solistai dalysis komentarais, siužeto pasakojimais.
Patinka maištinga dvasia
– Festivalyje bus ir dar vienas teatralizuotas koncertas. Misterijoje su vaizdo projekcijomis „Mistinis Čiurlionis“ skambės fortepijonas, trimitas ir gitara. Jau vien instrumentų sudėtis žada intrigą. Ką sumanėte?
– Keturių dalių minispektaklį su aktoriais ir M. K. Čiurlionio bei kitų kompozitorių muzikinėmis improvizacijomis.
Dirbti labai įdomu. Fortepijonu skambinu originalą, improvizuoju saikingai, nenutolstu nuo klasikinės stilistikos. O šalia – Petras Vyšniauskas ir Juozas Milašius. Todėl niekada nežinau, kas atsitiks netrukus. (Nusišypso.) Nes tai tikroji kūryba čia ir dabar. Suprantama, tam tikras planas, seka aptarta iš anksto. Tačiau kaskart viskas skamba kiek kitaip.
Režisuoti šį vyksmą paprašiau Agnės Sunklodaitės. Vaizdo projekcijas kuria Kornelijus Jaroševičius. Jis įgijęs pianisto išsilavinimą, todėl moka spontaniškai reaguoti į muzikos kaitą.
Nežinau, kas pavyks. Matysime, kai visi susitiksime lapkritį.
– Papasakokite apie festivalio uždarymo koncertą ir amerikietį pianistą Keviną Kenerį.
– Lietuvių publikai jis neblogai žinomas, nes prieš dvejus metus grojo Valdovų rūmuose. Klausytojai buvo sužavėti.
Kevinas labai įdomus, mielas žmogus. Gimė mormonų pastoriaus šeimoje. Tačiau rinkosi muziko kelią. Mokėsi įvairiose šalyse, taip pat ir Lenkijoje. Dirbo Londono Karališkoje akademijoje ir paskui viską metė – sugrįžo į Lenkiją. Sakė: „Man patinka ta maištinga dvasia.“ Ne tik tai: į Lenkiją grįžo kaip meilės emigrantas. (Nusišypso.)
Šiuo metu gyvena Majamyje. Su K. Keneriu susipažinau Lenkijoje. Pamenu, atliko puikų rečitalį. Beje, K. Keneris ir P. Devoyonas sutiko festivalio metu pravesti meistriškumo kursus.
K. Keneris skambins Ignacy Jano Paderewskio Sonatą op. 21. Vargu, ar Lietuvoje ji yra skambėjusi. Nepaprastai sudėtingas kūrinys, bet jį amerikietis atlieka įspūdingai.
