Kadangi toks parodos pavadinimas, kitą jos galą žiūrovai pamatys tik rytoj, spalio 31-ąją, galerijoje „Meno niša", kuri mini 16-ąją veiklos sukaktį.
Dr. J. Kyzikaitė dabar priklauso šešiolikos meno daktarų ložei, jos pirmuoju nariu dar 2015 metais tapo kolega Žygimantas Augustinas. Nuo šiol Jolantos kelyje didesnių akademinių viršukalnių nebėra. Belieka tik žaisti.
Be išankstinio tikslo ir be galo
Štai jau kelinti metai J. Kyzikaitę domina žaidimų tema ir jos interpretacijos drobėje. Meta kauliukus, kad būtų paprasčiau žengti tolimesnius kūrybinės strategijos žingsnius. Kartais griebiasi net magijos: štai per savo gimtadienį žvakutes uždegė ne ant torto, o drobėje.
Meno projektą „Žaisti tapybą", o tuo pačiu ir doktorantūros studijas, J. Kyzikaitė baigė birželio 21 dieną. Tačiau žaidimas nesiliauja iki šiol. Ir tęsis, kaip (ne)matyti, be galo...
Mokslinį darbą ji turėjo ginti šį spalį „Titaniko" apatinėje salėje. Ji keliskart mažesnė už viršutinę. Nustėro supratusi, kad jos drobės čia neišsiteks. Tada apsilankė Trakų Vokės dvaro sodyboje ir nerimas atlėgo, akyse prašviesėjo – salėse buvo užtektinai erdvės.
Nusprendė paspartinti ir disertacijos gynimą, surengti jį vasarą, spalio nelaukti. Šiltas ir šviesus laikas labiau derėjo prie darbų. Gynimo komisijos posėdis Trakų Vokėje buvo žaismingas. Kol aktorius skaitė Jolantos disertaciją, ji šaudė į papūgas.
„Žaidžiu tapybą be išankstinio tikslo. Buvau princesė Trakų Vokės dvare, kas dabar esu, nežinau... Noriu tikėti, kad istorija niekada nesibaigs, kis, mutuos, šuniui išdygs sparnai, Lietuvos miškuose skraidys papūgos. Oi, ne – jas reikia naikinti kaip invazinę rūšį", – mintimis apie parodą dalijosi J. Kyzikaitė.
Artėjant Helovynui
Drobė „Karališka medžioklė" (2018) vaizduoja lietuviškame miške sklandančias papūgas. Kodėl tai invazinė rūšis ir kodėl ją būtina išmedžioti, paaiškina kadaise J. Kyzikaitei nutikusi istorija. Ji ne silpnų nervų skaitytojams, tačiau artėjant Visiems Šventiesiems ir Helovynui – tiks.
Reikalas tas, kad disertacijoje J. Kyzikaitė priėjo išvados, jog visą savo kūrybinį gyvenimą nieko kito nedarė, tik prikėlinėjo iškamšas. Kitaip tariant, viskam, kas negyva, mėgino grąžinti gyvybę tapybos priemonėmis.
Vaikystėje Jolanta turėjo papūgėlę. Kai ši nugaišo, labai liūdėjo. Todėl tėvai nusprendė padaryti paukštelio iškamšą ir padovanoti dukrai. „Aš į ją žiūrėti negalėjau!Nežinodama, ką daryti, paėmiau tėčio pasteles ir nupiešiau papūgą. Pasistengiau padaryti kuo gyvesnę. Tada ir supratau, kad noriu būti tapytoja. Man paaiškėjo, kad tapyba bet ką gali prikelti iš mirusiųjų", – juokdamasi pasakojo tapytoja.
Ratas apsisuko. Menininkės kelią pradėjusi nuo papūgėlės, J. Kyzikaitė ją atgaivino daktaro disertacijos išvadose.
Aštuoneri metai su „Meno niša"
Lietuvos meno scenoje J. Kyzikaitė aktyviai veikia nuo 2003 metų. Jos kūryba buvo pristatyta aštuoniose autorinėse parodose ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 metais menininkė pelnė pirmąją vietą konkurse „Jaunojo tapytojo prizas".
Aštuonerius pastaruosius metus kūrėja bendradarbiauja su galerija „Meno niša". Per šį tarpsnį jos kūryba buvo pristatyta Vilniaus, Budapešto, Kelno, Maskvos Paryžiaus, Briuselio ir Vienos meno mugėse. J. Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation", „Walter Bischoff" galerija Vokietijoje ir privatūs kolekcininkai.
Paroda „Be galo" VDA parodų salėje „Titanikas" veiks iki lapkričio 17-osios, galerijoje „Meno niša" – iki lapkričio 24 dienos.
