Įtampa tarp meno ir politikos nedingsta
Meno vaidmuo viešosiose erdvėse buvo pasirinkta viena iš MO muziejaus atidarymo diskusijų temų. Kaip pastebėjo šią diskusiją moderavęs filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius, tai – gana simboliška. Juk pats MO muziejus pastatytas buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje, kurio nugriovimas sulaukė daugybės atgarsių ir pasipriešinimo visuomenėje. Menininkus Nomedą ir Gediminą Urbonus ši situacija netgi įkvėpė įkurti vadinamą „Protesto laboratoriją“ – kino teatro paviljone jie rengė įvairias menines iniciatyvas ir taip kvietė žmones tiek pasipriešinti kino teatro uždarymui, tiek apskritai drąsiau protestuoti ir reikšti savo nuomonę.
Šią konkrečią situaciją išsprendė atsiradęs MO muziejus, kuris, pasak K. Saboliaus, paneigė komercinį interesą ir parodė visai kitą pusę: „Ši erdvė verčia iš naujo klausti, koks yra meno ir viešųjų erdvių, meno ir politikos santykis. Tos įtampos niekur nedingo. Turime Lukiškių aikštės serialą, kuriame susiduria politikos ir meno pasaulio įtampos, taip pat Reformatų skverą, kur tam tikri komerciniai interesai susiduria su architektūros bendruomene ir žmonėmis, kuriems svarbios tos erdvės“.
K. Sabolius atkreipė dėmesį, kad kilus konfliktui dažnai ištraukiamas publikos argumentas – ar jai patinka viešosiose erdvėse esantis menas. Tačiau tokie argumentai yra iliuziniai, nes nei tauta, nei visuomenė nėra vienalyčiai. Visgi, jo nuomone, konfliktai nebūtinai signalizuoja, kad kažkas su menu yra ne taip – greičiau priešingai.
„Aš apskritai manau, kad mes negalime kalbėti apie meną šiandien, jei neįžvelgiame jame vienokio ar kitokio konflikto. Menas yra konflikto vieta pagal apibrėžimą, priešingu atveju, jei konflikto nėra, jis tampa ideologija“, – dėstė K. Sabolius.
Menas veikia, net jei jo nesupranta
Meno kūriniai nebūtinai turi būti didelio mastelio, kad keltų visuomenei aktualius klausimus. Menininkė, rašytojo, 11-osios Kauno bienalės, skirtos paminklų ir viešųjų erdvių klausimams, kuratorė Paulina Pukytė pasakojo, kaip jai kilo mintis įrengti mažą lentelę su numeriu 42 prieš 29 numeriu pažymėtą namą Laisvės alėjoje Kaune.
Viskas prasidėjo nuo paprasto noro pažymėti atminimo lentele Laisvės alėjos 29 namą, kuriame gyveno olandų diplomatas Janas Zwartendijkas, karo metu nuo nacių išgelbėjęs daugiau nei 350 žydų. Tačiau namo savininkas nesutiko, kad ant jo namo būtų skelbiama tokia informacija, tad lentelė buvo įrengta prie namo, esančio priešais jį.
„Tai yra mikroprotestas. Kūrinys apie lentelės nebuvimą ant to pastato, kuriuo išryškinamas faktas, kad buvo atsisakyta kažką padaryti“, – pasakojo P. Pukytė.
Kitas jos minėtas pavyzdys – skelbimas apie buto nuomą Kauno centre, labai palankiomis sąlygomis. Jo atėję apžiūrėti žmones viename iš kambarių rasdavo meninę instaliaciją – kone visą kambario erdvę užgriozdinančią parverstą Lenino skulptūrą. Keisčiausia, kad nei vienam iš butą apžiūrėjusių, nekilo klausimas, kad tai – menas.
„Iš šio, ir iš kitų kūrinių paaiškėjo, kad menas ir gyvenimas yra visiškai nesusisiekiantys indai. Menas yra menas, kai einame jo žiūrėti, o gyvenimas eina atskirai. Man atrodo, nėra blogai, kad šiuo atveju žmonės nežinojo, kad tai menas – jie vis tiek susidūrė su tokiu reiškiniu ir jiems tai turėjo padaryti kažkokį poveikį. Menas viešosiose erdvėse galėtų veikti būtent taip“, – svarstė P. Pukytė.
Meno vieta – tik muziejuose?
Vytauto Didžiojo universiteto docentas, kultūrininkas, kultūros laidų kūrėjas Rytis Zemkauskas prisipažino, kad jam atrodo įtartinai kalbos apie tai, kad galbūt kažkas yra per mažai išprusęs, kad suprastų meną, arba kai menas rodomas jo taip nepristatant – lyg surengus prieš visuomenę sąmokslą.
„Čia galima daug diskutuoti, bet turbūt svarbiausia rasti atsakymą į klausimą, kas yra tos viešosios erdvės savininkas, kas yra jos užsakovas ir kaip mes tą viešąją erdvę dalinamės tarpusavyje? Jei kažką pastatai viešojoje erdvėje, tu ją tam tikra prasme privatizuoji. Tad kad ir koks tas tavo kūrinys būtų estetiškas, savalaikis, kad ir koks aktualus, tu vis tiek pasisavini visų erdvę: vadinasi, tu turi už tą erdvę jausti tam tikrą atsakomybę“, – kalbėjo R. Zemkauskas.
P. Pukytės nuomone, atvejai, kai sprendimai dėl viešųjų erdvių perduodami visuomenei, nieko gero neduoda. „Šiuo atveju demokratija, sakyčiau, yra blogai. Kauno bienalės tikslas buvo priešintis populistiniam priėjimui prie viešųjų erdvių ir atiduoti sprendimą į menininkų rankas. Aišku, tai buvo daryta ir anksčiau, be abejo, kai kur nepasiteisino, tada buvo sakoma, kad menininkas uzurpuoja erdvę, leiskite mums čia vaikščioti. Dabar, manau, tai vėl svarbu, nes profesionalus menas yra gerokai marginalizuojamas politikų: tegu menas būna sau, duokime jam vietą muziejuje, o čia darysime, ką norime. Net yra pasisakymų, kad menas yra snobams, o liaudžiai reikia duoti kažką, ką ji suprastų“, – kalbėjo menininkė, savo kūriniais ir parodomis rodanti, kad griežtai nesutinka su tokia nuomone.
Šiuolaikinio meno tapatybės krizė
K. Saboliaus nuomone, šiuolaikinis menas dabar išgyvena tapatybės krizę. „Didžioji problema – ką vadinti šiuolaikiniu menu? Nes gali vadinti beveik bet ką, ką daro šiuolaikiniai menininkai. Tai susiję su pokyčiu, kuris ištiko po modernybės. Čia iškyla apsibrėžimas, kad menas šiandien yra fundamentaliai politiškas: jis reaguoja į tam tikrus skaudulius, nervus, kurių kiti nemato, gali atverti tai, ko nepajėgia pati visuomenė“, – kalbėjo jis.
„Nepamirškime, šiandien meninės strategijos dažnai yra tam tikras tyrimas, tai yra tiriamosios praktikos. Kai mes sakome, kodėl menininkai turi teisę kalbėti nepatogiai, o ne lygiai greta atsistoti šalia publikos, taip yra todėl, kad tai yra subrandinto veiklos rezultato išdava. Kaip mokslininkas, kuris turi teisę pasakyti šiek tiek daugiau apie mediciną, biochemiją, fiziką – juk jei balsuotume, kaip gydyti vėžį, nežinau, kiek toli nuvažiuotume. Taip ir menininkas turi teisę būti išgirstas garsesniu balsu: jis dirba kritinį darbą ir užsiima tam tikra pedagogika“, – teigė K. Sabolius.
Ar diskusijos sukuria vertę?
P. Pukytė pridūrė nesutinkanti su dažnai pasitaikančia nuomone, kad diskusijos apie meną yra savaime vertingos. „Vien tas faktas, kad Vytis sukėlė daug triukšmo, nepadarė jo geresniu. Tikrai nesutinku su požiūriu, kad gerai vien dėl to, kad sukėlė diskusiją“, – pabrėžė ji.
Tad koks tuomet visgi meno vaidmuo viešosiose erdvėse? „Buvo kalbama, kad vienas iš tikslų – gražinti aplinką, bet juk meno paskirtis yra išmušti iš vėžių, stereotipinio mąstymo. Menas, būdamas viešojoje erdvėje, turi galimybę tai padaryti dažniau nei muziejuje, kur ateiti reikia papildomų pastangų, o Lietuvoje, deja, vaikščioti į muziejus nėra labai populiaru“, – kalbėjo P. Pukytė.
R. Zemkauskas šiuo klausimu laikosi kiek kitokios nuomonės. Diskusijos metu jis keletą kartų pabrėžė, kad menas gali kelti diskusijas, gali nekelti – svarbu suprasti, kad nėra tokio dalyko, kurį menas privalo daryti.
„Svarbiausia, reikia viską daryti atsargiai. Viską, ką mes turime normalu, mes normalūs: mes turime, pasistatome, mes nepatenkinti, mes keičiame, aptariame, tai niekada nesibaigs, bičiuliai, ir tai nuostabu“, – reziumavo jis.
