Spalio 25-28 d. – išskirtinės dienos, kurių metu Laimoną bus galima išvysti jo paties svajonių vaidmenyje – Onegine, to paties pavadinimo Vilnius City Operos spektaklyje.
Nors dažniausiai prie šio solisto vardo mėgstame pridėti tokius epitetus, kaip „charizmatiškas“ ir „artistiškas“, jų nepaneigdami šį kartą visgi netikėtai leidomės kiek labiau sentimentaliais keliais, prisimindami senas istorijas ir svajones.
Oneginas – kiekvieno baritono svajonių rolė. Ar tikrai? Koks jūsų paties santykis su šia partija?
Manau, kad sudainuoti Oneginą buvo viena iš pagrindinių mano svajonių. Partiją paruošęs turėjau seniai, tik vis nebuvo, kur jos eksponuoti, taip ji ir „pragulėjo stalčiuj“ pora metų. Vos atvykus dirbti į
Diuseldorfą, kaip tik pasitaikė proga įšokti į būtent šią rolę, teatre jau kurį laiką rodytame spektaklyje. Taip įgyvendinau šią didelę svajonę, susijusią su sentimentais, mat tai – viena iš pirmųjų mano kada nors gyvai matytų operų, kurią stebėjau dar būdamas vaikas. Įspūdis tuomet buvo gilus ir visuomet norėjau padainuoti Oneginą, juolab, kad ši opera yra apie jaunus žmones, todėl manau, kad jai atlikti taip pat reikia būti atitinkamo amžiaus. Na, o vėliau buvo labai smagu dalyvauti mūsų VCO pastatyme, nes pats esu patyręs to sovietinio gyvenimo, todėl buvo įdomu prie šios medžiagos prisiliesti nauju kampu.
Kuo jums pačiam išskirtinis VCO Oneginas?
Tai – netradicinės traktuotės spektaklis, kuris iš pradžių gali kiek šokiruoti publiką, bet jis įrodo, jog bendražmogiški dalykai, santykiai, emocijos, - jie neturi laiko, epochos. Tai, kas galėjo vykti 18 ar 19 amžiuje, taip pat gali nutikti ir 20 ar 21-ame.
Puikiai atsimenu ir patį pastatymo laikotarpį, kuris man buvo itin sunkus. Tuo metu ruošiau kitą premjerą Diuseldorfe ir į savaitę po kokius 5 kartus tekdavo skristi pirmyn – atgal. Bet visa situacija ir ta sena svajonė mane labai mobilizavo, padėjo ir pačiam organizmui. Visgi tai buvo mano pirmasis Oneginas, sukurtas su režisieriumi ir kūrybine komanda nuo A iki Z, todėl iki šiandien ši partija būtent šiame pastatyme man kelia didžiulius sentimentus. Nuo mano paskutinio „Onegino“ Vilniuje jau praėjo 4 ar 5 metai, nes paskutiniame bloke negalėjau dainuoti dėl nesutapusių grafikų, todėl dabar su dar didesniu nekantrumu laukiu šių spektaklių.
Baritono tembras dažniausiai reiškia rimtus ir svarius vaidmenis. Kokios rolės iš tiesų artimiausios jūsų charakteriui? Ar yra trokštama partija, kurios dar niekuomet neatlikote? O gal yra vaidmenų, kuriuos, jūsų nuomone, reiktų perrašyti baritono balsui?
Gal pradėsiu nuo galo. Yra vaidmuo, parašytas tenorui, - Verteris bet yra ir baritoninė redakcija.
Kažkada svajojome su Dalia (Ibelhauptaite) ir maestro G. Rinkevičiumi ją atlikti, bet buvo problematiška gauti natas, ir jas Dalia atkapstė, tik jau buvo mažai laiko pasiruošti iki suplanuotų spektaklių... Gal šią svajonę dar kada nors išpildysime. Ir net nereikia nieko perrašyti, - pats kompozitorius yra sukūręs tokią redakciją.
O charakteriui... Nežinau, nesu labai konfliktiškas žmogus, bet scenoje kaip tik mėgstu kurti tamsius vaidmenis. Žinoma, vienas mylimiausių yra Rodrigo vaidmuo „Don Karle“, kuris nėra toks tamsus ir net artimas mano paties charakteriui.
Visokių svajonių yra nuolat, bet apie jas papasakosiu tada, kai jos išsipildys. Visuomet yra partijų, kurių trokšti ir su metais joms atsiranda reikiama patirtis. Di Luna „Trubadūre“ irgi buvo
vienas iš mano trokštamų vaidmenų, dar mokantis akademijoje, ir ėjau link jo nuosekliai, - viskam savas laikas.
Ilgus metus dirbate Vokietijoje. Pažvelgus iš šiandienos perspektyvos, kaip ši šalis jus pakeitė? Ko labiausiai išmokė?
Kaip asmenybės, žmogaus, ji manęs nepakeitė, nes puikių draugų yra visada ir visur, su jais praleidžiu laiką ir pirmiausia reikia pabrėžti, koks čia puikus kolektyvas: nėra jokio pavydo, visi labai draugiški, - darbe tokia atmosfera yra didelis malonumas ir privalumas.
Išmokė? Daugiausiai laiko planavimo: kaip suskraidyti ir ten ir čia, sustyguoti visas repeticijas, susiorganizuoti visus darbus... Tai – nemažas pliusas.
Ar vokiečiai iš tiesų tokie punktualūs ir atsakingi? Kokios šios šalies žmonių savybės jus iki šiol erzina?
Nėra nieko tokio, kas mane erzintų. Mūsų ansamblyje yra daugiau nei 50 solistų. Didesnė dalis - ne vokiečiai, net administracijoje ne visi yra vokiečiai, o ir operos direktorius - britas. Tačiau dėl punktualumo - taip, visos repeticijos yra tvirtai sustyguotos ir kiekvienas žino kada jis bus užimtas, kada laisvas ne tik savaitę, bet ir pusę metų į priekį. Ir tai turi savo prasmę, nes teatras yra labai didelė mašina, kur dirba didelė kompanija, reikia suvaldyti daug žmonių, kurie dainuoja ne tik čia. Todėl tas punktualumas šia prasme yra ypatingai patogus ir naudingas visiems: gavęs pasiūlymą solistas gali atsiklausti ar tomis datomis yra laisvas ir jei taip – be trukdžių išvykti padainuoti kitur, tuo pačiu tobulindamas ir save, ir garsindamas teatro vardą.
Kokioje dar kitoje šalyje jaučiatės patogiai?
Neskaitant namų – Lietuvos, kur dainuoti visuomet yra geriausia, sakyčiau – Latvija ir Rygos nacionalinė opera. Čia esu labai daug dainavęs, todėl taip pat jaučiuosi lyg namuose, kur su malonumu grįžtu pas puikų kolektyvą.
Vis grįžtate į Lietuvą, matote bent dalį čia verdančio gyvenimo. Ar tenka susipažinti su jaunąja operos karta? Kuo jie skiriasi nuo jūsiškės? Ar juose matote kažką atpažįstamo?
Prisipažinsiu, kad grįžtu tik dainuoti savo spektaklių, koncertų arba būti su šeima, todėl naujosios kartos visiškai nežinau, fiziškai nesu buvęs kituose spektakliuose, todėl ir konkrečių pavardžių negalėčiau pasakyti. Iš kolegų nemažai girdėjau, jog pamaina tikrai yra ir matau tuos entuziastingus veidus, kurie dainuoja su mumis VCO. Na, bet viskam savas laikas ir svarbiausia, kaip maestro, mano mokytojas Virgilijus Noreika sakė: „Reikia dainuoti su protu“.
Ko šiuo metu labiausiai pasiilgote?
Pasiilgstu namiškių, mamos, namų, šeimos, draugų... bet nėra tie mano išvažiavimai į Vokietiją tokie ilgi, daugiau – pasikartojantys. Daugiausiai esu negrįžęs gal 2 mėnesius, kai būna supuola iš eilės pastatymai. Dažniausiai atvykstu porai savaičių ir vėl grįžtu mėnesiui. Gal net gaunasi, kad Lietuvoje visgi būnu daugiau. Viskas priklauso nuo užimtumo. Štai dabar atvykau užvakar ir po gerų poros savaičių vėl grįšiu.
Kaip manote, jei nebūtumėte tapęs solistu, kokią profesiją būtumėte pasirinkęs?
Aš ir rinkausi, bet nieko nesigavo, tad pasirinkau dainavimą. Stojau į mediciną VU ir pritrūkau balų, tuomet konkursas buvo – aštuoni į vieną vietą. Buvo 1991 m., tada galėjai stoti tik į vieną aukštąją ir universitetas dar paankstino stojamuosius, nors mums dar nebuvo pasibaigę mokslo metai, kad vaikinai (dėl armijos) turėtų galimybę įstoti kuo anksčiau.
Kitos aukštosios taip nedarė, todėl kai jau žinojau neįstojęs, liepos pradžioje pridaviau dokumentus į akademiją ir gavau laikinai pasimokyti, kad į armiją nepaimtų, nes mūsų kaip šalies dar nieks nebuvo pripažinę, buvo toks pereinamas laikotarpis ir visus vaikinus gaudė į tą armiją... Mes net šimtadienio garsiai tada nešventėme. Žodžiu, įstojau, maniau, kad po metų bandysiu perstoti, bet taip ir likau.
Esate vienas iš tų solistų, kurie scenoje visuomet gali išgelbėti kolegą, o užkulisiuose – prajuokinti ir labiausiai įsitempusį solistą. Visgi, koks atsiminimas iš darbo scenoje yra liūdniausias ar ekstremaliausias?
Liūdniausias, tai manau, papasakotų Jovita (Vaškevičiūtė), kai pagal režisūrą, scenoje turėjau ją nuo savęs nustumti, ir kartą ji, neišlaikiusi lygsvaros visu svoriu galva trenkėsi į scenografijos konstrukcijas. Tai buvo per „Svynį Todą“. Ji kelioms sekundėms net buvo „atsijungusi“, gulėjo, ir mačiau, kad nejuda, o aš tuo momentu turiu dainuoti... Tos akimirkos nepamiršiu niekada... Ir tik po kelių sekundžių, akies krašteliu pamačiau, kad ji iššliaužia iš scenos.
Na, o kitas įvykis buvo, žinoma, vykstant „Bohemos“ spektakliui, kada kolegai Egidijui Dauskurdžiui prakirtau galvą prieš pat jam pradedant dainuoti ariją – siaubas! Bet tai buvo grynai techninė problema, - jis ne vietoje ir ne laiku atsirado mizanscenoje.
