Brėgenso uniaklumas yra jo didžiausioje pasaulyje scenoje, kuriai prilygti gali nebent Veronos festivalio scena, tačiau austriškoji dar ir plaukioja ant vandens ir 7000 žiūrovų visą mėnesį vasaros metu turi galimybę stebėti įspūdingiausias dekoracijas, spektaklius pagal įvairias klasikines operas.
Šių pastatymų mastelis ir jų populiarumas toks, jog vieno spektaklio dekoracijoms yra skiriama apie 8 milijonus eurų ir jos ežero scenoje stovi du metus, kviesdamos žiūrovus dvi vasaras iš eilės ir tuo pačiu savo konstrukcija atlaikydamos visus metų laikus: nuo rudens audrų iki gan gausiai iškrentančio Austrijoje sniego.
Jau antrus metus Brėgenso festivalyje rodoma „Karmen“, kur Eskamilijo vaidmenyje triumfuoja mūsų mylimas baritonas Kostas Smoriginas, šiuo metu esantis Nr. 1 Eskamilijo pasaulyje. Pamatyti jį vardinėje jo rolėje – tikra dovana, o Brėgensas nuo Zalcburgo yra vos keturios valandos kelionės traukiniu. Taigi, po įspūdingos Asmik Grigorian „Salomėjos“ sėdau į traukinį ir vykau pamatyti to ežero stebuklo, ką padaryti planavau jau labai daug metų.
Kostas yra labai įspūdingo karjeros likimo solistas, - tik po studijų, Londono Covent Gardene, jis iš karto lyg išsprogo į didžiausias operos scenas. Dažnai pamirštame, jog jau 2011 m. jis jau dainavo Milano La Scalos „Don Žuane“. Kostas - vienas pastoviausių solistų, bene kiekvieną sezoną grįžtantis į Karališkąją Londono operą, kur sukūrė įvairiausias roles kaip Koliną „Bohemoje“, ne viename pastatyme pristatė ir savo Eskamilijo, taip pat pasirodė „Boriso Godunovo“, „Lohengrino“ operose. Dažnai kalbama apie nepaprastai gražų jo balso tembrą, didelę vidinę jėgą, spalvas, na ir, žinoma, aktorystę, kuri kyla iš jo nuostabaus talento tėvų: Kosto Smorigino ir Dalios Brenciūtės.
Žaibiškos sėkmės kelias iš vienos pusės atrodo labai viliojantis, lyg iš holivudinės istorijos, tačiau, manau, jog yra ir labai sunku, būnant dar tokiam jaunam imti nešti tokius didžiulius įsipareigojimus, atsakomybę nuolat būti geriausiu šiame didžiulės konkurencijos lauke. Todėl bendraujant ir dirbant su Kostu visuomet labai džiaugiuosi, jog jis sugeba išlaikyti asmeninio gyvenimo ir darbo balansą, tvirtai stovi ant žemės ir labai daug dirba, stengdamasis toliau tobulėti, kas kartą ieškodamas ką naujo atnešti žiūrovams. O jų, vien tik Brėgense, - 210 000, skaičiuojant 15 praėjusių ir tiek pat šiemetinių „Karmen“ spektaklių.
Ne veltui traukinyje vis bandėme suskaičiuoti, kiek Kostas per savo gyvenimą jau yra sudainavęs Eskamilijo... Važiuoti turėjau kartu su Asmik, taip buvome planavusios, bet po jos „Salomėjos“ triumfo atsirado tokia gausybė susitikimų ir interviu, jog galiausiai traukinyje atsidūrėme aš ir jos vyras, režisierius Vasilijus Barchatovas.
Taip, mudu, kaip vaikai, džiaugėmės važiuodami pamatyti operos ant vandens. Na ir apie mūsų skaičiavimus: Kostas su Eskamilijo debiutavo Deutsche Staats operoje Berlyne – vienoje pagrindinių Europos scenų, atliko šią partiją su Berlyno filharmonia ir vienu stipriausių pasaulio dirigentų Simon Rattle. Vėliau sekė pastatymai tame pačiame Zalcburge, Covent Gardene, Drezdene, Santa Fe (JAV), Pekine, Velse... Su Vasia mėginome prisiminti juos visus, bet susitikus Kostą net ir jis pasakė, kad prieš kelis metus, kai tų pasirodymų buvo virš 200 jis ir pats nustojo skaičiuoti. Vadinasi šiandien jų jau bus apie 300.
Nors iki spektaklio tebuvo likę 3 valandos, Kostas mus šiltai pasitiko traukinių stotyje ir spėjo pabūti gidu, veždamas didžiulio Konstanso ežero pakrante. Pats Brėgensas yra ramus, tylus, iki kaulų čiulpų tradicinis Austrijos miestas, kartą metuose virstantis didžiuliu šou ir operos fiesta. Su Vasilijumi įsivaizdavome, kad opera 7000 žmonių turėtų būti stadioninio pojūčio, todėl buvome ypatingai nustebę, kai papuolus į amfiteatrą supratome, jog kur besėdėtum, artimas ryšys su scena yra garantuotas, juk operoje taip svarbu jausti solistą! Na, bet tas epinis scenos mastelis vis viena pribloškia...
Brėgenso festivalis prasidėjo 1946 metais, po karo, tuomet į ežero dugną ir buvo įcementuotas scenos pagrindas. Šioje struktūroje yra ne tik dekoracijos, mašinerija joms judėti, bet ir persirengimo, rekvizito kambariai, - viskas turi tilpti, nes tarp scenos ir žiūrovų yra vanduo, jis supa viską, tad tai iš tiesų tampa lyg operos sala. Ironiška, jog ši scena susiduria su tokia pat problema, kaip ir Vilnius City Opera Kongresų rūmuose – čia nėra uždangos, todėl tokio didžiulio mastelio pastatymai čia sustyguoti milimetrais.
Beje, intymumas tarp žiūrovų ir scenos atsiranda dar ir dėl to, jog tarp jų nėra orkestro, - jis groja, uždaroje salėje kitoje amfiteatro pusėje. „Karmen“ metu ten pat dainuoja ir choras. Užklupus smarkiam lietui ir privalomai stabdant spektaklį, tik 1500 žiūrovų su specialiais bilietais gali pakliūti į šią salę ir baigti klausytis koncertinio kūrinio atlikimo. Tai reiškia, jog spektaklio metu solistai dirgentą mato tik monitoriuose, o svarbiausiu komponentu čia tampa įgarsinimas. Juk mikrofonizuoti operą taip, jog ji neįgautų miuziklo skambesio – itin sudėtinga ir galiu tik patvirtinti, kad mano matyta „Karmen“ buvo puikios garso ir vaizdo kokybės pavyzdys, režisuotas buvusio Covent Gardeno meno vadovo Kasper Holten.
Nuo pirmųjų spektaklio minučių supranti Brėgenso unikalumą: tokiame mastelyje klasikinės operos spektakliai turi tapti tikru aukščiausio lygio šou, kuriame telpa ir geriausias muzikinis atlikimas ir kvapą gniaužianti vizualika, su daugybe sceninio veiksmo. Dešimtys šokėjų atliekantys choreografiją vandenyje, šimtai kaskadininkų, atliekančių akrobatinus triukus užlipus ant dekoracijos, solistai į sceną pakliūna atplaukdami tikrais laivais, ar pakildami iš ežero gelmių... K. Holteno pastatymą pavadinčiau šiuolaikiškai išpildytu klasikiniu (gerąja prasme) spektakliu, išlaikusiu dėmesį virš dviejų valandų be pertraukos, kurios čia nėra dėl publikos skaičiaus. Nuo pirmo iki paskutinio takto visi išsižioję gaudė sceninį vyksmą, užpildytą kinematografiška, veiksmo filmui prilygstančia ritmika. Su Vasilijumi negalėjome patikėti, jog tai – ta pati „Karmen“, kurią jau milijoną kartų matėme ir girdėjome.
Aš, žinoma, labai laukiau Kosto pasirodymo, to pirmojo įspūdžio, nes mačius jau ne vieną jo Eskamilijo interpretaciją, labai įdomu, ką jis parodys šį kartą. Na ir žinoma, nuo pirmos natos jis tiesiog prikaustė publikos dėmesį savo balso jėga, pasirodė užtikrintai, stipriai, lengvai ir įspūdingai padainuodamas sudėtingą Toreadoro ariją, vilkėdamas žėrinčiu kostiumu. Na ir kurgi kitur, jei ne Brėgence, į savo pasirodymą gali atplaukti laivu ir pradėti dainuoti dar denyje? Esu beveik garantuota, jog šis Kosto Toreadoras bus įrašytas tarp chrestomatinų šios rolės atlikimų istorijoje.
Ir kaip nuostabu Kostą stebėti scenoje tokį laisvą. Tokia laisvė atsiranda su didžiule patirtimi ir profesionalumu. Kai atlieki tą pačią rolę tiek kartų ir žinai kiekvieną tos muzikos gramą, - tavo atlikimas tampa precizišku. Manau, jog šiai dienai Kostas yra pasiekęs piką šio vaidmens atlikime. Man labai patinka, jog jis turi humoro jausmą, be to moka Eskamilijo suteikti šilumą, žmogiškąją pusę, kaip ir geidulingą, dramatišką, - sudarančias pilną pavojingo ir seksualaus herojaus įvaizdį, po kurio kojomis krenta viso pasaulio moterys!
Stebint šį spektaklį esi priverstas susimąstyti apie tai, jog tos pačios operos pastatymai gali būti lyg du visiškai skirtingi žanrai: labai konceptualus, metaforinis teatras ir kinematografiškas, rimtos muzikos ir didelio šou mišinys. Brėgense supratau, jog abu šie žanrai yra lygiai tiek pat įdomūs, kiek ir savitai įspūdingi. Šalia prisiminiau ir Kosto Eskamilijo Covent Gardene praėjusį sezoną Barrie Kosky pastatyme, kuris būtnet buvo konceptualus, avangardistinis ir kontraversiškas. Čia Toreadoras buvo lyg koks suktas šoumenas, tiesiogine šio žodžio prasme nešiojamas ant rankų pagrindinės jo arijos atlikimo metu, o tarpuose – atliekantis sudėtingą choreografinį piešinį. Visa jo fizika ir judesiai diktavo tokį įspūdį, lyg jis būtų atlikęs kokį nors roko muzikos hitą. Tame pastatyme Eskamilijo buvo tikras narcizas, besirūpinantis tik savimi ir iš tiesų nieko aplink nematantis.
Galvodama apie įgimtą Kosto aktorinį talentą negaliu neprisiminti laikų, kuomet pati buvau moksleivė ir dešimt ar daugiau kartų ėjau į Jaunimo teatrą žiūrėti vieno nuostabiausių Eimunto Nekrošiaus spektaklių „Kvadratas“. Jame Kosto tėtis sukūrė pagrindinį žmogaus, uždaryto tarp keturių sienų kalėjime, vaidmenį, su tokiomis spalvomis, vidine jėga, aistra, tragizmu, jog aš negalėjau užmiršti to pastatymo ir vis turėjau į jį grįžti ir matydavau kaip kas vakarą Kosto tėtis sugalvodamo vis naujų detalių, - tokia aktorinė meistrystė! Šiandien aš matau Kostą, kaip aktorių dievišku operiniu balsu, kuriam atsistoję ir trypdami kojomis ploja 7000 žmonių. Ir taip būna kiekvieną vakarą Brėgense.
Važiuodami namo, su Kostu bandėme prisiminti, kada gi pirmą kartą susitikome dirbdami. Iš tiesų, tai buvo dar 2003 ar 2004 metais, man statant „Likimo galią“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuomet dar studentui Kostui daviau ir įkalbinėjau ruošti Melitonės vaidmenį.
Atsimenu jį vaikštant su natomis A. Vienuolio gatve... Tuomet mums nepavyko, nes kaip tik tada Kostas išvyko į Karališkąją muzikos akademiją Londone, vėliau sekė Covent Gardeno jaunųjų solistų programa ir pirmas tikras mūsų darbinis susitikimas buvo apie 2012 metus, VCO „Onegine“. Paprastai Onegino partiją dainuoja žymiai lyriškesni balsai ir daugelis stebėjosi mano sumanymu pakviesti Kostą, bet būtent jo savybės buvo artimos mano įsivaizduojamui personažui: dramatiškesnis, sodresnis, gaivališkesnis balsas ir temperamentas. Vėliau Kostas pasaulio scenose sudainavo ir tikiuosi dar sudainuos ne vieną Oneginą.
Panašiai buvo ir su Skarpija. Kai prieš porą metų kartu pradėjome ruošti šį vaidmenį, net pačiam Kostui atrodė, jog jam galbūt dar per anksti, bet šiandien aš labai džiaugiuosi, kad jau kovo mėnesį mes išvysime Kosto Skarpiją, kurio taip pat laukia jau bene penki Europos teatrai. Iš tiesų, po tų tūkstančių žmonių ovacijų Brėgence, po spaudos ir kritikų įvetinimų, supranti, kokia dovana iš tiesų tampa mūsų talentų pasirodymai Lietuvoje - namuose.
Namai ir šeima Kostui visuomet reiškė labai daug. Prisimenu, kaip prieš daug metų jis man sakė: „Žinai, labai noriu turėti namus pilnus vaikučių.“. Iš tiesų, sunkiai dirbantiems ir daug užsienyje keliaujantiems solistams galimybė grįžti į namus, kur laukia šeima, suteikia stabilumą ir vidinę ramybę. Manau, jog Smoriginų šeimai Brėgensas jau yra tapęs antraisiais namais Austrijoje, kur jie praleidžia nemažai vasaros laiko. Visi trys Kosto vaikai, beje jau vaidinę ne viename VCO spektaklyje, yra įgavę visiškai kitokios gyvenimo patirties, kuri jiems atveria daug naujo ir kitokio gyvenimo, plataus pasaulio, bet kartu puoselėja šeimyniškas tradicijas. Mes visi, išsibarstę po pasaulį retai turime galimybę pabūti kartu, dalintis atsiminimais ir kalbėtis apie ateitį, todėl vakaras, kaip mūsų praleistas po „Karmen“ spektaklio, buvo ypatingas. Su Kostu, jo žmona Dainora ir Vasilijumi iki paryčių sėdėjome kalbėdamiesi apie meną, gyvenimą, praeitį ir ateitį...
Na, o kitą dieną Kostas nebūtų Kostas, jei nebūtų mūsų įkalbėjęs, gal net kiek privertęs važiuoti maudytis į Konstancos ežerą ir pasidžiaugti tuo grožiu, kurio iš Austrijos neatimsi: ežerai, kalnai ir nuotabūs peizažai. Net truputį sau užpavydėjau, bet panašu, jog tradicijos lankyti Lietuvos solistus Brėgense tęsis dar kelerius metus, bet apie tai kalbėsime jau vėliau...
