Būtent pirmame profesionaliame S. Barberio operos „Vanesa“ (1958 m.) pastatyme Glyndebourne‘o festivalyje šis solistas atliko Anatolijaus rolę ir iš reiklios britų spaudos jau spėjo susilaukti komplimentų už balso švarumą, vaidmens įtaigumą, net panašumą į Holivudo aktorių Christianą Slaterį, o kai kuriems jis net priminęs legendinį tenorą Nicolai Gedda, kurio atlikimo lietuvis neslėpė klausęsis, ieškodamas įkvėpimo savo personažui kurti.
„Šeštajame dešimtmetyje, rašydamas šią opera, kompozitorius jau turėjo omenyje kai kuriuos solistus. Dainuoti pakviesta buvo ir Maria Callas, bet ji atsisakė Vanesos rolės, nes suprato, jog tikrasis divos vaidmuo čia skirtas herojės dukterėčiai Erikai, kuri gauna daugiau dėmesio, tačiau jos partija skirta žemesniam – mecosoprano balsui. „Vanesa“ man buvo nežinoma, kol neišvydau jos būtent JAV, Santa Fe operoje, kur dirbau tuo metu, kai ją rodė. Žiūrėjau spektaklį net porą kartų, ir opera man labai patiko savo struktūra, istorija, tamsumu. Iš kart po to (netikėtas sutapimas!) sulaukiau skambučio ir Glyndebourne‘o, ir jie klausė: „Ar žinai tą opera?“, na, atsakiau, „dabar jau žinau!“. Čia, šiame festivalyje „Vanesa“ statoma pirmą kartą ir tikiu, jog susilauks daug dėmesio.“, - taikliai dar prieš premjerą spėjo E. Motvidas, kūrybos užkulisius jaukiame susitikime Britanijos pajųryje, skanaujant „fish & chips“ atskleidęs „bohemiečių“ įkvepėjai D. Ibelhauptaitei.
Keturių ir penkių žvaigždučių įvertinimų britų spaudoje susilaukęs „Vanesos“ pastatymas, režisieriaus Keith Warner sprendimu tapo Alfredo Hitchcocko filmų atmosferai nenusileidžiančiu žmogaus sielos trileriu, kovos tarp realybės ir fantazijų lauku. Jame pasirodantis E. Montvido personažas, pasak kritikų, tiek vilioja, tiek ir glumina moteris savo charizma, silpnybėmis ir egoistišku makiaveliškumu , o jo tenoras puikiai perteikia visą manipuliatoriaus šarmą ir pozą. Pirmą kartą publiką jį išvystą lyg siluetą, ilgus metus moters kurtą paveikslą: atsainiai į veidrodžio rėmus atsirėmęs, cigaretę prisidegantis vyras...
D. Ibelhauptaitė: Ar scenoje tave įsimyli visos moterys?
E. Motvidas: Opera pasakoja apie trijų moterų gyvenimą viename name, o aš čia pasirodau, kaip toks viliotojas ir išnaudotojas... Iš pirmo žvilgsnio siužetas yra labai paprastas: moteris laukia savo meilužio 20 metų ir vietoje jo sūlaukia meilužio sūnaus, labai panašaus į jį, net tuo pačiu vardu. Ir ji pasirenka užmaršties ar saviapgaulės kelią, įsivaizduodama, kaip ji pati sako, kad meilužis atsiuntė jaunesnį save ir ne be reikalo ji save puoselėjau, saugojo save jam. Tai - pasakojimas apie laimės pojūtį, ir kaip tu dėl jo gali net paaukoti realybę.
Mano personažas yra gana negatyvus ir tamsus, jo charakteriui bandau atrasti įvairių atspalvių, kurių jo kelią, lyg arką, kaip jis iš naivoko žmogaus tampa kitų išnaudotoju. Visas kūrinys, kaip jau minėjau, yra gana tamsus, ibseniskas ir panašus į dramos spektaklį, kas mane labai traukia, - čia galiu pilnai sujungti dvi savo pasijas: operą ir aktorystę.
Beje, operos libretą rašė Jon Carlo Menoti, Barberio gyvenimo partneris, tuometinis jo meilužis, pats buvęs garsus kompozitorius. Jo geru draugu buvo mūsų režisierius Keith Warner, todėl dirbdami gauname labai daug tiesioginės informacijos, lyg iš pirmų lūpų, - viskas dar labai gyva ir pulsuoja.
D. Ibelhauptaitė: Papasakok daugiau apie šį režisierių.
E. Montvidas: Jis – nepaprastai intelektualus žmogus su didžiuliu žinių bagažu. Tarp repeticijų net būna, jog sekioju jam iš paskos, ar specialiai prisėdu šalia tam, kad tiesiog pasiklausyčiau, ką jis kalba ir viską įsidėmėčiau, - informacijos gaunu labai daug. Įdomi jo paties operos interpretacija, kurioje susiduria trys kartos, daug likimo simbolių, klausimų, kur yra realybė, o kur – mūsų fantazija.
Tai – mano pirmas susidūrimas su šiuo režisieriumi. Jis – puikus, legendinis kūrėjas, turintis ryškų braižą, puikų humoro jausmą ir labai gerą akį: visuomet labai tiksliai pastebi ir pasako tai, ko jam reikia. Beje, jis mums pasiūlė puikų pratimą. Kai daug savaičių praleidi repetuodamas vieną spektaklį, atsiranda tarsi automatika, choreografija, - žinai kas, kur ir kada įvyks. Vieną dieną jo užduotis mums buvo sugalvoti po nedidelį pakeitimą kokioje nors scenoje. Man visada patinka improvizuoti, tad buvo labai įdomu, ką sugalvos kolegos, nes vieni kitiems juk iš anksto nesakėme, ką darysime kitaip. Na, ir pavyzdžiui vienoje scenoje žinau, jog Vanesa turi prie manęs prieiti ir apsikabinti, o ji sėdi ir nieko nedaro. Ir tuo momentu tavyje iš naujo užsikuria variklis, pradedi galvoti visai kitaip, - ką tuomet darai?
D. Ibelhauptaitė: Papasakok ir apie filmą, kuriame teko filmuotis šiai operai!
E. Montvidas: Taip, buvo netikėta, nes iš pradžių net nežinojau, jog tai buvo planuose. Iš tiesų, man teko lįsti į lovą praktiškai tik su glaudėm ir glamonėtis su sopranu. Žinoma, nebuvau visiškai nuogas, buvo įkurta pilna profesionali filmavimo aikštelė, bet visgi filmuoti tokią intymią sceną su žmogumi, kurį pažįsti vos porą savaičių, buvo tikras išbandymas ir tikrai įdomi patirtis.
D. Ibelhauptaitė: Ar jau teko matyti filmavimo rezultatus?
E. Montvidas: Viskas nufilmuota tikrai gražiai ir stilistiškai puikiai įsilieja į spektaklio audinį. Toks darbas tikrai slidus, - gali gautis ir labai neskoningai, lėkštai, bet šiuo atveju viskas pavyko tikrai subtiliai. Na, tik keista save matyti tokiame dideliame ekrane, projekcijoje...
D. Ibelhauptaitė: Tu - ketvirtą kartą Glyndebourne‘o festivalyje, tai tapo fantastiška tradicija – keturios čia praleistos vasaros.. Ką tau ir kitiems reiškia šis festivalis?
E. Montvidas: Na, jei man reiktų sudaryti gidą, ką verta patirti Didžiojoje Britanijoje, tai be to, kad paragauti „fish and chips“, pamatyti į Big Beną, stebėti futbolo rungtynes bare, nueiti į Ascoto žirgų lenktynes, būtinai reiktų ir aplankyti Glyndebourne‘ą. Tai - tokie esminiai britiški dalykai.
Įdomi ir pati festivalio istorija: tai yra visiškai privatus, valstybės pinigais niekaip neišlaikomas teatras, įkurtas tarpukario metu, vienos kilmingos Christie šeimos. John Christie žmona buvo sopranas ir jis norėjo sukurti vietini Bairotą, nes labai žavėjosi Vagnerio operomis. Juokinga buvo tai, jog čia nebuvo sąlygų groti orkestrui, tad jis norėjo, kad grotų tik kvartetas... Na, bet viskas išsivystė į tai, jog šiandien čia jau bene 90 metų vyksta prestižinis operos festivalis.
Jo išskirtinumas yra tas, jog jis įsikūręs nepaprastai gražioje gamtos vietoje. Tarp spektaklio veiksmų būna pusantros valandos pertrauka, tuomet žmonės piknikauja, išsitraukia staliukus su baltomis staltiesėmis, kai kurie net atvyksta su liokajais, kiti – su Marks & Spencer maišeliais. Tai – labai britiškas įvykis. Beje, jei nieko su savimi neatsivežei, viską gali išsinuomoti vietoje, yra ir restoranai. Dalyvavimas festivalyje – visos dienos pramoga ir ne pigi. Bilietai kainuoja iki 300 svarų ir išgraibstomi greitai.
Mums, atlikėjams, tokie festivaliai, kaip Glyndebourne‘as, Zalcburgas, Brėgencas įsikūrę ant ežero kranto, ar kalnuose, kaimuose yra malonumas. Man būtų didžiausias košmaras, ypatingai tokią karštą vasarą, kaip ši, sėdėti mieste dūstančiame nuo mašinų... O čia galiu sėdėti, žiūrėti į avis, ar nulėkti prie jūros ir mokytis kito sezono darbus. Tai – lyg darbo ir poilsio stovykla, nes repeticijų periodas ilgas – net šešios savaites, kas šiais laikais operoje yra tikra prabanga.
Opera „Vanesa“ bus transliuojama rugpjūčio 14 d. oficialiame Glyndebourne‘o festivalio puslapyje.
Šį sezoną Edgaras Montvidas pasirodys su Vilnius City Opera spalio mėnesio „Onegino“ bei gruodžio - „Fausto“ spektakliuose.
