Tačiau pirmiausiai su Jurgita kalbame apie jai brangų grįžimą į namų sceną, kas kartą džiuginantį, o dabar dar ir keliantį brangius atsiminimus: „Pikų damoje“ jau esu dainavusi Vilniuje su maestro G. Rinkevičiumi, - tai buvo mano pats pirmas pasirodymas su Lietuvos Valstybiniu Simfoniniu Orkestru. Buvo 2005 metai, aš - neseniai baigusi akademiją, kaip tik ruošiausi važiuoti studijuoti į Londoną. Buvau dar labai jauna, dainavau mažą Guvernantės rolę, bet puikiai atsimenu baimę ir džiaugsmą už galimybę būti scenoje kartu su pačiais didžiausiais Lietuvos dainininkais, tarp jų ir mano mylimu profesoriumi Vladimiru Prudnikovu. Būti kartu scenoje su savo mokytoju visuomet yra didžiulis ir išskirtinis jaudulys, tad tą pasirodymą atsimenu, kaip labai ypatingą koncertą. O šį kartą man jau teks dainuoti Poliną, - tai labai gražus vaidmuo.“
– Esate pasirodžiusi su VCO kitame Čaikovskio veikale – „Onegine“, ar ši muzika jums artima?
– Manau, kad taip. Jo muzika - siaubingai graži. Esu pastebėjusi, kad dainuojant rusišką muziką, pajuntu atsipalaidavimą, atrodo lengviau išmokstu pačią partiją. Gal tai – dėl frazavimo ir muzikos pajautimo, o gal ir dėl pačios kalbos. Matyt, yra kažkas likę pasąmonėje nuo pat vaikystės. Dainuojant ir mokantis partijas rusų kalba atsiranda žymiai daugiau instinkto, kaip muziką pateikti, kaip sudainuoti konkrečią frazę, kokios spalvos turi būti kiekvienas žodis. Atrodo, kad viskas vyksta natūraliau, reikalinga žymiai mažiau mokytojų ir aplinkinių pagalbos, nes nebereikia perprasti visiškai nepažįstamos kalbos.
– Nors vos praėjusiais metais paskutinį kartą buvote Vilniuje, per tą laiką sukūrėte nemažai vaidmenų, lankėtės įvairiuose kraštuose. Kas iki šiandien paliko didžiausią įspūdį profesine ir asmenine prasmėmis?
– Iš tiesų visiems, norintiems išvykti į kokį festivalį, pasisemti naujų emocijų, pamatyti, ko dar nėra matę, galiu rekomenduoti man asmeniškai didžiuliu atradimu tapusį Vokietijoje, Bochum mieste vykstantį Ruhrtriennale. Šis festivalis rengiamas keturiuose miestuose viename regione. Jame dalyvavau R. Vagnerio operos „Reino auksas“ pastatyme.
Čia man tiesiog atsivėrė akys, žvelgiant į meną bendrai, nes tai – toks susiliejimas: instaliacija, opera, dramos teatras, – viskas kartu susipynę, kaip dar niekada nebuvau mačiusi ir įsivaizdavusi. Visas festivalis vyksta labai specifinėse erdvėse, nes anksčiau čia buvo labai svarbus metalo gamybos regionas, su daugybe fabrikų ir jie visi tapo apleisti. Dabar juos sutvarkė ir pavertė meno erdvėmis, kur vyksta pasirodymai. Tai - neapsakomas jausmas, kuomet iš tų pačių erdvių gimsta fantastiški meno kūriniai.
Man labai pasisekė, nes ten praleidau apie pusantro mėnesio ir turėjau galimybę tarp repeticijų ir spektaklių matyti kitus pasirodymus. O jų ten daugybė, - apie 30 skirtingų veikalų parodoma viso festivalio metu. Tai buvo tikra žinių ir emocijų pasisėmimo audra.
– Atlikote ir Melisandos partiją... Honkonge. Kuo šis pasirodymas buvo išskirtinis?
– Tolimuosiuose Rytuose paskutinį kartą buvau turbūt 2008 metais, Japonijoje, ture kartu su Zalcburgo festivaliu. O šiemet jau du kartus teko būti Tolimuosiuose Rytuose. Prieš 3 mėnesius buvau Honkonge. Velso Nacionalinis teatras vežė „Pelėjo ir Melisandos“ pastatymą. Buvo labai džiugu ir gera vėl grįžti į tą labai labai gražų pastatymą, kurį mes kūrėme prieš, atrodo, 3 metus. Honkonge buvome tik 10 dienų, tad įspūdžių buvo daug, o ir laikas su repeticijomis prabėgo labai greitai, net per greitai.
Dabar jau mėnuo, kaip esu Kinijoje, Pekine ir jau dabar tą pradedu pajausti. Mėnuo Kinijoje - nemažai. Pasiilgau visko, kas europietiška. Nors būdamas čia, pripranti ir - nieko. National Center of Performing Arts - tai didžiulis, labai gražus teatras, pastatytas maždaug prieš 10 metų. Jis - kiaušinio formos, atrodo fantastiškai: aplink lyg vandens baseinėlis, o visas kiaušinis padengtas veidrodiniu stiklu. Teatre yra trys fantastiškos salės. Viena - operos salė, kita - koncertinė ir dar yra Kinų dramos teatro salė. Mes dirbame didžiulėje operos salėje, kur telpa beveik 3000 žmonių, o scena yra ir gili, ir plati.
Šis pastatymas naudoja tokią techniką, kokios aš dar gyvenime nesu mačiusi. Mūsų režisierius labai džiaugiasi, kad jo gyvenimo svajonės pildosi būtent dėl scenos techninių galimybių. Tai fantastiška: vaizdai keičiasi taip, kad visos scenos grindys nusileidžia žemyn 9 metrus ir tuomet iš gilumos atvažiuoja naujos scenos grindys su visiškai kita scenografija... Aš pati nemačiau spektaklio, bet pasižiūrėjusi nuotraukas pagalvojau: „Vau, aš to dar nemačiau“. Ir nepamatysiu, nes esu ant scenos! Na o dainuoju Ch. Gounod „Romeo ir Džiuljetoje“, Stefano – Romeo pažo rolę.
– Kas jums visada padeda atgauti jėgas?
– Man tai - namai. Tik namai. Šeima. Būti su dukra. Mano sodas. Esu siaubingai išsiilgusi savo sodo, daržo. Šiais metais esu pasidariusi didžiulį daržą namie. Aišku, palikau mėnesiui, tai žiūrėsiu, ką rasiu, kai grįšiu. Bet tai man suteikia labai labai daug džiaugsmo: žaidžiu su savo sodu, medžiais, gėlėmis, jas prižiūriu.
Man taip pat labai svarbu tai, kad mes sode daugumą darbų darome kartu su dukra ir man labai svarbu, kad ji žinotų, kaip visa tai daroma. Taip, kaip ir mane to išmokė mano tėvai, kai buvau maža.
