Svaidosi grakščiai lyg tie tenisininkai iš Michelangelo Antonioni „Blow-Up". Ištisus metus kiekvieną mielą dieną nuo 2017-ųjų liepos – apie vidurdienį ir vidurnaktį – B. Šarka savo paskyroje publikuoja naują nuotrauką, nusakančią jo būseną, jauseną ar tiesiog įamžinančią, ką tą akimirką regi akys.
Netrukus jo FB sienoje atsiranda R. Treigio vaizdinis atsakymas – lyriškai arba šmaikščiai, aiškiai ar asociatyviai interpretuojantis B. Šarkos siųstą nuotrauką. Jei pastarasis užsimano, atsako kitu vaizdeliu. Bičiulių pašnekesys įsibėgėja ir liaujasi, tuoj pat vėl atgimdamas. Kiekviena jų nuotrauka apdorota specialia programa, būtinai – su paros laiko žyme.
Pilnėja tik beprotnamiai
Padavimai, „servai" ir atmušimai, sportinis azartas, intriga... Ne, sakė R. Treigys, noro ar būtinybės atsakyti kuo greičiau, juolab kuo geriau, įmantriau – nėra. „Jokių taisyklių, jokios skubos. Panašumų į sportą tikrai neįžvelgčiau. Tai dviejų draugų vizualiniai pašnekesiai feisbuke", – apibendrino fotomenininkas.
Pasak B. Šarkos, toks žaidimas radosi iš kasdienės poezijos ilgesio. Jį dar sustiprino nepriklausomo amerikiečių režisieriaus Jimo Jarmucho filmas „Patersonas", siūlęs žiūrovams bent kelias valandas pagyventi Patersono – veikėjo ir miesto ar miesto veikėjo – ritmu.
„Filmo herojus autobuso vairuotojas rašo poeziją, o mes ją rašome vaizdais. Svarbu ir vieta, ir laikas, ir šviesa – tokios pat kitą kartą jau nepagausi, – kalbėjo B. Šarka. – Tokiu būdu gausiname savo užrašus, bendraujame. Nededame visokių asmenukių, o stengiamės per išorę atskleisti vidines gelmes, dvasines būsenas. Žmonės nebeturi laiko nuoširdžiai pasikalbėti. Dabar niekas nesipildo – tik durnynai, pasak Charleso Bukowskio."
Junta įtampą
Prieš metus B. Šarkos feisbuke išvydęs bičiulio nuotrauką R. Treigys neatsispyrė pagundai patalpinti savo improvizuotą atsakymą, atmušti „servą".
„Taip pamažu ir įsivažiavome. Kasdien vidudienį ir vidurnaktį Benas įdeda naują nuotrauką, o aš netrukus patalpinu savo „pastebėjimą", – pasakojo R. Treigys.
Pirmojo „servo" teisė priklauso B. Šarkai. Atsakydamas R. Treigys mėgina atspindėti bičiulio nuotaiką, būseną. „Jei jis man siunčia morkas, tai aš neatsakysiu jam, tarkim, apie mėnulį. Nors... kaip pažiūrėsi... viskas susisieja", – kalbėjo fotomenininkas.
Abu taip įsismagino, kad juntama net įtampa. „Visada laukiu, net imu nerimauti, jei nėra Beno nuotraukos", – tęsė pasakojimą Remigijus. Jei iki vidurnakčio užsnūsta, organizmas jį išbudina. Kartais šokteli ir trečią valandą nakties, skubinasi žiūrėti, ką siuntęs bičiulis. Tada pateikia savo atsakymą arba pradelsia iki ryto. „Smagus tas atsakymo ieškojimas", – juokėsi R. Treigys.
Fotografijos degustacija
Kuo ir kada jųdviejų žaidimas baigsis, menininkai dar nežino. Tačiau pamažu virtualusis pingpongas įgyja tikrovės formų. Nuotraukos virsta atspaudais, pakvipo parodomis.
Pirmasis pasirodymas „Vidurnakt ir giliau" įvyko per Klaipėdos architektų dienas. Laivitės teritorijoje B. Šarka ir R. Treigys surengė laikiną valandos trukmės peržiūrą. Spontaniškai kilo pati pašnekesių idėja, tad spontaniška buvo ir fotografijos degustacija.
Svečius šeimininkai pridengė kepuraitėmis ir pirštinėmis, patys įsisupo į baltas prijuostes. Renginio patalpa priminė sausakimšą laboratoriją, operacinę ar pieninę. Kodėl pasirinktas toks „dreskodas", sąmojingai paaiškino B. Šarka: „Kad neprarastų šanso apsilankyti ir tas, kuris galvoje turi utėlių ir blakių. Fotografiją galima liesti tik baltomis pirštinėmis."
Peržiūrą autoriai pavadino keliaujančia, nes ateityje su pluoštu atspaudų ketina trumpai, bet dažnai pasirodyti netikėtose vietose, kad vėl išnyktų kasdienybėje. Lyg nieko nebuvę.
