Savaitgalį Šakiuose vykusioje konferencijoje „Mano kraštas šimtmečio kelyje“ mokslo, verslo ir visuomenės asmenybės diskutavo, kokia kryptimi turėtų pasukti šalies regionai mokydamiesi iš praeities.
Ekspertų diskusija vyko Šakių verslo bendruomenės iniciatyva. Birželį verslo bendruomenės pastangomis bei lėšomis Šakiuose atidengtas paminklas čia gimusio signataro J.Vailokaičio garbei.
Kaip sakė Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Šakių atstovybės vadovas Arūnas Tarnauskas, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras J.Vailokaitis padėjo pamatus lietuviškam verslui ir pramonei. Deja, šiandien ši istorinė asmenybė yra nepelnytai pamiršta.
„Jaučiame pareigą grąžinti skolą Jonui Vailokaičiui, ženkliai prisidėjusiam kuriant modernų pamatą nepriklausomai Lietuvos valstybei. Jis savo amžininkus lenkė moderniu požiūriu. Jau tada įžvelgė mokslo ir inovacijų naudą šaliai. Signataras veikė visoje Lietuvoje, garsėjo kaip nacionalinio verslo bei vertybių puoselėtojas. Ir šiandien tai turėtų būti pavyzdys kiekvienam verslininku“, – sako regioninio verslo atstovas A.Tarnauskas, kuris kartu su bendraminčiais inicijavo ir įgyvendino paminklo statybos projektą.
Pinigai – priemonė stiprinti savo kraštą
Kaip teigia ekonomistas Gitanas Nausėda, J.Vailokaitis buvo itin dosnus ir neskaičiuodamas pinigų rėmė įvairius projektus. Jam tai buvo priemonė stiprinti savo kraštą ir Tėvynę, todėl gausiai skyrė lėšų įvairioms sritims, bendruomenėms. Dosnias signataro lėšas pavertus į šių laikų pinigus, išeitų solidžios sumos.
Apie 15 proc. savo įmonių pelno J.Vailokaitis skirdavo labdarai, daugiausiai – studentų stipendijoms. 1925 m. Lietuvos spauda skelbė, jog vien per 1924 metus Ūkio bankas, kurio vienas iš steigėjų buvo J.Vaikolaitis, išdalijo apie pusantro šimto tūkstančio litų. Šiomis lėšomis bankas parėmė aukštojo mokslo siekiančius jaunuolius.
Anot ekonomisto, tarpukario verslininkai suvokė, jog turėdami nemažai turto, juo turėtų pasidalinti su visuomene. Šio filantropijos veiksmo pasiturintys žmonės netraktavo kaip aukos. Pasak G.Nausėdos, tai yra aktuali pamoka šiuolaikinei Lietuvai. Mat šiandienos visuomenėje mecenatystė tik įsibėgėja.
„Tam, kad būtų pasiektas norimas mecenatystės lygis, valstybėje turėtų būti įvesta palankesnė įstatyminė bazė. Maža to, ekonominę sėkmę pasiekę žmonės turėtų geriau suvokti, jog visiškai patenkinti savo gyvenimu jie gali būti tik tuomet, kai visuomenė yra laiminga. Tai – svarbi pamoka, kurią J.Vailokaitis galėtų perduoti šių dienų kartoms“, – lygindamas skirtingus istorinius tarpsnius kalbėjo G.Nausėda.
Prasminga bendruomeniškumo veikla
Ekonomistas pabrėžia, jog šiandien nacionalinės ir krašto tradicijos svarbios jau vien dėl to, kad jos lemia tam tikrą verslo pobūdį ar kryptį. Anot jo, specifinis regionų išskirtinumas yra jų stiprybė, nors atgavus nepriklausomybę tai nebuvo puoselėjama ar reprezentuojama. Visgi G.Nausėda pabrėžia, jog šiandien dėl regionų plėtros vyksta savotiškos lenktynės. Mat pabrėžiant stipriąsias regionų puses, galima pritraukti investuotojų dėmesį.
„Manau, regionai, pasiremdami tradicijomis, turi ieškoti savo stipriųjų pusių. Tačiau turėtų nepamiršti, jog pasaulis žengia į priekį ir atsiranda daugybė veiklos sričių, inovacijų, technologijų, kurios teikia daug galimybių. Šiam tikslui yra privalu iš savo akiračio nepaleisti jaunų žmonių, kurie įgijo naujoviškas, inovatyvias specialybes. Verslininkai privalo užtikrinti sąlygas, kad jauni specialistai norėtų ir matytų prasmę pasilikti regione“, – kalbėjo G.Nausėda.
Ekonomisto teigimu, visuomenę galima išjudinti bendruomeniškomis veiklomis. Jis pabrėžia, jog kiekviena jų privalo turėti prasmę bei gražius tikslus. Šakių verslininkas A.Tarnauskas taip pat pastebi, kad žmonėms rūpi bendruomeniškumas – jie vienijasi į įvairias visuomenines organizacijas, kaimo bendruomenes, spręsdami konkrečius klausimus.
„Šiandien regionų žmonės vis stiprėja, nes pagaliau atranda bendruomeniškumo svarbą ir galią. Jie kuria savo krašto istoriją ir vis labiau mato savo išskirtinumą“, – džiaugiasi A.Tarnauskas.
Tuo tarpu, anot Lietuvos Istorijos instituto humanitarinių mokslų daktaro Algimanto Kasparavičiaus, Nepriklausomybės akto signataras J.Vailokaitis rūpinosi ne tik verslu. Į pramonę ir prekybą jis žiūrėjo per labai aiškią lietuvybės prizmę. Jis siekė, kad bendrovės būtų nacionalinės. Pasak istoriko, svarbu pabrėžti, jog tarpukario metais verslą kurti buvo itin sunku. Štai J.Vailokaičio pastangomis visa jo pramonės grandinė buvo sukurta vien iš vidinių resursų, praktiškai be jokių užsienio paskolų ar investicijų.
Kaip sako humanitarinių mokslų daktaras, iki pat 1940 metų, tuometinių Lietuvos vyriausybių bei aktyvių pramonininkų dėka, lietuviškas verslas šalyje plėtėsi ir stiprėjo. Savo iniciatyva signataras siekė neleisti ateiti kitų šalių verslui. Būtent Lietuvoje sukurto kapitalo pagrindu buvo kuriama švietimo sistema, krašto ginkluotosios pajėgos, netgi nacionalinė aviacija.
„J.Vailokaitis suprato vieną labai gerą verslo formą – neįsileisti svetimo kapitalo verslo. Signataras savo lėšomis statė namus, universitetą, fizikos fakultetą, stipendijomis rėmė studentus. Nacionalinio verslo plėtojimas Lietuvoje sukūrė ekonomiškai, finansiškai gyvybingą valstybės organizmą. Tuo metu bankai, pramonės bei ūkio perdirbimo įmonės šalyje buvo lietuviškos. Tai leido valstybei sparčiai kilti ekonomiškai“, – komentavo A.Kasparavičius.
