Į čia jo iniciatyva atvyksta garsūs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje klasikinės muzikos meistrai. Šiemet, kai Marijampolė yra išrinkta Kultūros sostine, festivalio organizatoriai žada itin išskirtinę premjerą. Apie visa tai kalbamės su festivalio „Šv. Jurgio meno sezonas“ sumanytoju, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu Edmundu Seiliumi.
- Jūsų vykdoma misija – į Marijampolę įlieti kuo daugiau kultūrinės dvasios. Kur viso to buvo šaknys?
- Kai grįžau į Lietuvą po gyvenimo svetur, pradžioje stebėjau viską su nuostaba ir laukimu, todėl pradėjau analizuoti priežastis. Ypač stebino atotrūkis kultūrinio gyvenimo kokybės tarp didžiųjų miestų ir provincijos. Suprantu, kad tam didelę „paslaugą" padarė mūsų ugdymo sistemos nuostatos. Viliuosi, kad mano organizuojamas festivalis bent kiek prisideda prie gimtosios Marijampolės kultūrinio gyvenimo augimo.
Smagu, kad mano idėjos atsiliepia muzikos mylėtojų širdyse visoje Lietuvoje. Dar smagiau, kai matau, kad visa Lietuva po truputį atranda Sūduvos kraštą ne iškreiptai suformuotuose įvaizdžiuose su runkeliais ir šakėmis, bet kaip tautos ir valstybės lopšį, kur dabar atgimsta nauja kultūros banga.
- Turbūt pačioje pradžioje buvo didelės ambicijos, dideli norai, o su kokia realybe susidūrėte? Ar buvo tokių veiksnių, kurie tarsi sakė, „mesk viską, kam tau to reikia”?
- Tai, ką darau, galiu vadinti dideliais norais ir užsibrėžtais planais. Ambicijos yra susijusios su perdėtais lūkesčiais, kurie dažnai nuvilia, be to, tikrai visko nedarau dėl ambicijų. Žinau kur ėjau. Stengiuosi į viską žiūrėti sūduvietiškai, todėl nuo realybės neatitrūkstu. Stebiu publikos poreikius ne vien Sūduvos krašte, todėl gan neblogai pavyksta pajusti jos poreikius. Aišku, turiu vizijų ir svajonių, todėl einu į jas tikslingai.
O veiksnių ir net „paprotinimų“, kurie nuvylė, tikrai buvo ir atsiranda, bet reikia žiūrėti į gerus dalykus ir nenukrypti nuo esmės.
- O kas labiausiai palaikė, skatino, stūmė į priekį?
- Pradžioje matėsi iniciatyva iš visų, nes vyko kažkas naujo. Didžiausia iniciatyva, aišku, ėjo iš manęs, bet ji ir dabar neišsikvėpusi. Iš kitų matosi, kad jiems tai virsta kaip normalus reiškinys. Bet tai ir gerai, kad grožis ateina į žmonių gyvenimą kaip natūralus pojūtis. Publikos aktyvumas, žingeidumas labiausiai ir stumia į priekį, nes matai darbų prasmę.
Daug prisidėjo Marijampolės savivaldybė. Jei ne jos nuoširdus ir teisingas požiūris, tikrai nebūčiau net pradėjęs. Miesto valdžia mato kas vyksta, kaip puikiai koncertus priima visuomenė, todėl visada pasiruošusi maksimaliai padėti. Didžiausias rėmėjas yra savivaldybė, bet malonu, kad esame vertinami ir Lietuvos Kultūros tarybos. Negaliu pamiršti verslo atstovų, kurie mato prasmę mano darbuose. Visada susitikimai su jais mane pakylėja ir visada įsitikinu, kad turtingas esi ne tada, kai turi, bet kada gali duoti kitiems.
- Ar pirmas festivalis, įvykęs prieš ketverius metus, iš karto pateisino lūkesčius, o gal buvo dalykų, kuriuos pamatėte, jog reikia dar „šlifuoti“?
- Idėja brendo seniai, bet po to viskas kilo spontaniškai ir su rėmėjų palaikymu įvyko pirmas festivalis. Kalbėjau ne su vienu festivalių organizatoriumi ir buvau pasiruošęs ilgam darbui, kol Sūduvos publika pradės pildyti koncertines erdves, tačiau įvyko priešingai visoms prognozėms. Nuo pat pirmųjų koncertų erdvės buvo pilnos klausytojų. Tikrai galime pasigirti puikia ir žingeidžia publika. „Šlifuotinų“ dalykų tikrai yra ir mes patys įgyjame patirties. Kiekvienais metais randame naują sferą, kur galime padaryti geriau.
- Šiemet jau ketvirtas festivalis. Ką per visus šiuos ketverius metus marijampoliečiai pamatė, gavo, išgirdo, ko jie iš šių koncertų pasisėmė?
- Taip, laikas bėga ir gera matyti nuveiktus darbus. Festivalio misiją matau ne kaip paprastų koncertinių programų atvežimą. Stengiuosi, kad publika išgirstų įvairias muzikines programas. Svarbiausia, kad tai būtų profesionali, gyvai atliekama muzika. Norint pritraukti įvairią publiką, turime laviruoti tarp daugelio muzikinių žanrų. Vieną iš užduočių matau pateikti publikai muzikines programas, kurios nepelnytai negali rasti savo vietos koncertinėse erdvėse.
Daugelį koncertų inspiruojame patys, nes dažnai tenka bendrauti su kolegomis muzikantais ir klausytis jų svajonių bei planų. Mielai realizuojame jų svajas ir savo ruožtu publika išgirsta premjeras. Visada ieškome premjeros festivalio pabaigos koncertui. Jau spėjome pateikti A. Honnegger bei J. Massenet premjeras, kurios po to rado vietą didžiosiose Lietuvos salėse. Visada esame ieškojimuose kažko naujo ir manau, kad publika pasisėmė naujų pojūčių, atidarė kartu su mumis naujus kultūros puslapius.
- Pirmieji renginiai ketvirto sezono jau įvyko. Jūs labai jausmingai atlikote naujai pateiktą „Suvalkijos bernioko“ dainą. Nežinau, gal prieš visus kūrinius būnate taip susimąstęs, bet bent jau prieš šį - atrodė, kad ypatingai gilus susikaupimas. Be to, sakėte, jog net sapnavote, kaip turi naujai skambėti ši daina. Ką reiškė Jums tą dieną ją atlikti?
- Puikiai pradėjome „Šv. Jurgio meno sezoną” jo atidarymo dieną. Po to sekė Laimio Vilkončiaus vaikų operos – baleto premjera, kuri vietoj numatyto vieno spektaklio, pavirto į tris spektaklius ir manau, kad liks Dramos teatro repertuare, nes dar yra nemažai norinčių ją pamatyti.
Gražiai įsiliejo į festivalio repertuarą choro „Vilnius” premjerinis koncertas „Kūrėjo žvilgsniai į Lietuvą”.
Nuostabus religinės muzikos vakaras su pilna bazilika.
Kas dėl „Suvalkijos bernioko”, tai ilgai nešiojau šią dainą savyje, girdėjau kaip ji turėtų skambėti. Sunku buvo ją atlikti, nes tai mano, amžinąjį atilsį, tėvo daina, kurią girdėdavau ne vieną kartą jį dainuojant. Ateis laikas, kai ramiau priimsiu tokius prisiminimus. Bet dabar tai tiesiog nusineša akimirksniu į praeitį ir per daug sentimentų ateina vienu momentu.
- Paprastai tokias žinomas dainas norisi dainuoti drauge, bet tąkart visa publika buvo sustingusi ir įdėmiai klausėsi. Po dainos buvo ašarų... Jūsų...
- Publika, matyt, jautė, ką man reiškia ta daina. Aš visada įsigilinu į kūrinius nepaviršutiniškai ir ieškau savo vietos kūrinyje, bet ta situacija buvo tiesiog labai asmeniška ir jie tai jautė. Ačiū jiems už tai. Juk tai yra įrodymas, kokia jautri yra Marijampolės publika.
- Tęsiant apie publiką, reikia pastebėti, kad ji neretai išpuiksta: kuo toliau, tuo nori daugiau. Kuo šių metų festivalis skiriasi nuo ankstesnių renginių?
- Visai nebijau, kad publika taps reikli, nes tai tik duoda daugiau erdvės įvairiems apsisprendimams. Didžiausias šių metų akcentas yra Lietuvos muzika ir menininkai. Aišku, tam didelį akstiną davė valstybės jubiliejus, tačiau dabar ir ateityje tikrai propaguosime Lietuvos kūrėjų meną. Šiais metais laukia pasaulinė premjera - kompozitorės Zitos Bružaitės rekolekcijos „Fides nostra”, kurios remiasi palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dvasiniais dienoraščiais.
Šiemet nemažai koncertinių programų, kurios nepelnytai sunkiai skinasi kelią į koncertines sales, bet patikėkite, jos nuostabios ir publika tai tikrai įvertins. Labai kviesčiau į ansamblio „Lietuva” koncertą „Jo valia”, kur kolektyvą išgirste visai kitame amplua.
Džiazo pianisto Dainiaus Pulausko projektas su dainininke Veronika Povilioniene ir labai retai girdimu Lietuvoje M.K.Čiurlionio styginių kvartetu, tai puikiai skambanti lietuvių liaudies muzika.
Neabejotinai nuostabus bus lietuvių arfininkės iš Belgijos Liucilės Vilimaitės koncertas su Lietuvos kameriniu orkestru.
Dar laukia puiki kompanija iš Klaipėdos „Capella A“ ir jos lengvosios muzikos vakaras.
Miesto bendruomenei tikrai patiks ypatinga dovana – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės pasirodymas. Tokio įvykio Marijampolėje tikrai nebuvo, be to, Baleto vakaras vyksta retai kur kitur nei teatro scenoje, bet šį kartą tai nuostabi išimtis.
Artimiausiu metu laukia puikus vakaras su mūsų smuiko virtuoze Dalia Kuznecovaite ir jos scenos partnere Kateryna Diadiura. Šiam vakarui Steinway fortepijoną mielai dovanoja fortepijonų salonas „Organum“. Yra ir lengvosios muzikos koncertai, ir džiazo, ir klasikos. Tiesiog reikia nebijoti ateiti. Visi renginiai nemokami.
- Jau užsiminėte apie pasaulinę premjerą, kuri vainikuos festivalį. Čia skamba ir iš Sūduvos kilusio palaimintojo Jurgio Matulaičio vardas. Kas tai bus?
- Taip, šiais metais laukia pasaulinė premjera - kompozitorės Zitos Bružaitės rekolekcijos „Fides nostra”, kurios remiasi palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dvasiniais dienoraščiais. Sūduvos kraštas turi daug asmenybių, kurios gali parodyti mums kryptį gyvenime ir viena iš ryškiausių - palaimintasis Jurgis. Ieškojau idėjos ir radau neišsemiamą šaltinį - jo dienoraščius. Kaip dažniausiai būna, mano galvoje krebžda visokios mintys ir aš ieškau bendraminčių, kurie gali tai realizuoti. Su gerbiama Zita greitai radome bendrų minčių, todėl buvo lengva rasti idėjų gimti naujam kūriniui.
- Kaip Jums apskritai pavyksta pasikviesti garsiausius Lietuvos ir net pasaulinio lygio atlikėjus? Rodos, nedidelis miestas – Marijampolė – kaip jie sutinka atvykti?
- Menas reikalingas visur ir menininkai mielai važiuoja ten, kur jų laukia. Festivalis vis įgauna didesnį atgarsį tarp profesionalų, todėl darosi vis lengviau pasikviesti atlikėjus. Be to, esu dainavęs dideliuose Europos festivaliuose, kurie vyksta visai ne sostinėse, ir tiems miestams tai būna didelis įvykis, kuris pritraukia publiką iš visos Europos. Teisingai ir kryptingai dirbant galime to pasiekti, tik reikia kuo plačiau bendrauti su pasauliu.
Suprantama, kad turinčius sentimentų Marijampolei, pakviesti lengviau, bet tikrai neapsiribojame vien savais. Aišku, dar yra nemažas sąrašas išeivių iš Marijampolės, kurie negalėjo dalyvauti, todėl tikrai ieškosiu progų, kad jie grįžtų nors vienam vakarui namo.
- Visada šalia ir Jūsų žmona Kristina Zmailaitė. Ar ji dar turi pasirinkimą: dalyvauti ar ne? Ar čia jau nė klausimo negali būti?
- Būna visko, bet dažniausiai derinu dainininkų komandas pagal tembrinį skambėjimą, o mūsų tembrai dera, todėl nesivarginu per daug ieškodamas, nes turiu šalia puikią kolegę. Be to, repeticijos kartu būna produktyvesnės. Tikrai nesame įsipareigoję dainuoti visur ir to nedarome. Jei matome prasmę, tada gerai.
- Ką Jums pačiam reiškia dainuoti namuose?
- Visada jaučiu didelį jaudulį, nes tai yra saviems ir norisi padaryti viską idealiai. Norisi apkabinti visus su muzika, ir kai pamatai, kiek yra veidų iš tavo vaikystės, tai visada labai jaudina.
- Kai susitikome, sakėte, kad miegate po keturias valandas. Savęs daug atiduodate ne tik festivaliui, bet apskritai visai Marijampolei. Tai gal jau čia paskutinis toks festivalis? Gal jau po šio pasakysite – gana, pavargau?
- Tikrai ne, nes pradėjome taip puikiai. Viskas einasi gerai ir artimoje ateityje matau savo planų realizacijas, todėl tikrai nesustosiu. Jau turiu idėjų dviem festivaliams į priekį. Yra ir kitų planų, todėl veiklos tik daugės. Negaliu palikti ramybėje gimtojo krašto. Noriu, kad jis klestėtų ir tikiu, kad būtent kultūros šviesa gali atnešti pilnatvę Sūduvos kraštui.
- Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, panašu, kad Jūsų atveju tai išimtis.
- Taigi aš ne pranašas, aš menininkas.
