Kūrybinį įkvėpimą įvairiais veiksmais stengėsi pakurstyti ir gerai žinomi rašytojai, kurių knygos įėjo į pasaulinį literatūros lobyną.
Toliau išvardytos kelios kai kurių žymių plunksnos meistrų keistenybės.
Stovėjimas
Ne tik Charlesas Dickensas ir Virginia Woolf, bet ir dar keletas žymių rašytojų teigė, kad stovint greičiau plūsta kūrybinės mintys. Kai kurie rašytojai turėdavo net stovėti pritaikytus stalus, prie kurių dirbdavo.
Gulėjimas
Pavyzdžiui, Markas Twainas rašydavo lovoje. George‘as Orwellas, Woody Allenas ir Michelas Proustas taip pat buvo įsitikinę, kad kūnui esant horizontalioje padėtyje lengviau cirkuliuoja kūrybinės sultys. Trumanas Capote tvirtino nė sakinio negalintis parašyti, kol neatsigula.
Kabojimas žemyn galva
Vargu ar kas pagalvotų, kad rašyti įmanoma net kabant žemyn galva. O štai rašytojas Danas Brownas teigia, kad tik taip jam pavyksta įveikti vadinamąjį rašymo bloką, atsipalaiduoti ir išlaisvinti mintis. Vis dėl to per ilgai to daryti tikrai nereikėtų. Net ir D. Brownas daro šiokias tokias pertraukas: jis padaro keletą nesudėtingų pratimų, o tada su naujomis jėgomis vėl grįžta prie darbo.
Kartoninių kortelių naudojimas
Vladimiras Nabokovas ištiso romano juodraštį sugebėdavo parašyti ant kartoninių kortelių, o tada jas sudėdavo tokia tvarka, kuri atrodydavo tinkama. Pastaboms skirtu kortelių paprastai būdavo ir po rašytojo pagalve, todėl jei staiga nubusdavo pažadintas kokios nors idėjos, galėjo tuojau pat ją užrašyti.
Nuogumas
Victoras Hugo mėgdavo rašyti nuogas. Pomėgis gal ir išties kiek keistokas, be to, aišku, įgyvendinamas tik privačioje savo namų erdvėje. Tokiu savo elgesiu V. Hugo, beje, visiškai nesiekė išsilaisvinti ar pasijusti natūraliai.
Priežastis rašyti nuogam buvo net labai praktiška: visus drabužius iš namų išgabenti rašytojas liepdavo todėl, kad niekur negalėtų išeiti ir vien tik rašydamas spėtų laiku baigti romaną.
Žiūrėjimas į sieną
Visi rašytojai žino, kaip nesunkiai įkvėpimą išblaško įvairūs trikdžiai. Siekdama maksimaliai juos eliminuoti, rašytoja Francine Prose pasistengdavo užsitikrinti, kad prieš akis būtų kuo labiau monotoniškas vaizdas.
Ji jokiu būdu nesisėsdavo veidu į langą. Kad mintys neatitrūktų nuo rašomo kūrinio ir pavyktų kuo ilgiau išlaikyti susikaupimą, ji įsitaisydavo priešais lygią baltą sieną.
Vaidyba
Norėdamas įsitikinti, kad dialogas parašytas sklandžiai, Aaronas Sorkinas romanų herojų pokalbius tiesiog suvaidindavo. Sykį jis vaidino taip nuoširdžiai, kad iš tiesų susilaužė nosį, mat epizodas, kurį norėjo patikrinti, buvo muštynių scena.
Šeši puslapiai per dieną
Labiausiai graibstomų trilerių autorius Stephenas Kingas parašė daugiau nei 50 romanų, o per visą keturis dešimtmečius trunkančią karjerą buvo parduota daugiau nei 350 mln. rašytojo knygų egzempliorių.
Knygos „Sostų karai“ autorius George‘as R. R. Martinas kartą paklausė S. Kingo, kaip jam pavyksta rašyti šitaip greitai ir tiek daug.
Toliau pateikta dviejų autorių pokalbio ištrauka.
G. R. R. Martinas: Kaip, po galais, tokiu tempu sugebi parašyti šitiek knygų? Juk aš galvoju, kad šeši mėnesiai nenuėjo veltui, jei per juos parašau tris skyrius, o tu per tiek laiko sukuri tris knygas.
S. Kingas: Yra šiokia tokia gudrybė. Knygos gali būti vienokios arba kitokios, bet aš bet kuriuo atveju stengiuosi parašyti po šešis puslapius per dieną. Tikrai taip parašiau knygą „End of Watch“. Be to, aš dirbu kiekvieną dieną. Po tris–keturias valandas. Per jas ir parašau tuos šešis puslapius. Rašyti stengiuosi taip, kad vėliau nebebūtų ko taisyti. Taigi, 360 puslapių veikalą galiu parašyti per porą mėnesių. Žinoma, jei darbas einasi sklandžiai.
G. R. R. Martinas: Ir tikrai per dieną parašai po šešis puslapius?
S. Kingas: Paprastai taip.
G. R. R. Martinas: Negi nebuvo tokių dienų, kai jautei rašymo bloką? Kai parašytas sakinys iš karto atrodo nepakenčiamas? Kai ėmei abejoti, ar apskritai turi talentą? Kai klausei savęs, ar nereikėjo tapti santechniku? Negi tikrai nepasitaikė tokių dienų?
S. Kingas: Ne. Žinoma, gyvenime nutinka visko. Kartais dėl kokių nors aplinkybių tenka pakilti nuo darbo. Bet apskritai šešis puslapius stengiuosi parašyti bet kokiu atveju.
Paklaustas, kaip atrodo jo rytas, S. Kingas papasakojo:
„Išgeriu stiklinę vandens arba puodelį arbatos. Prie darbo sėdu tarp aštuntos ir pusės devynių. Kiekvieną rytą tokiu metu. Išgeriu vitaminus, užsileidžiu muziką, sėdu ant kėdės priešais visada tose pačiose vietose išdėliotus popieriaus lapus. Visos šios kasdienės rutinos tikslas, man regis, yra nurodyti smegenims, kad netrukus teks pradėti svajoti.“
Kartojimas
Haruki Murakami laikosi nuomonės, kad kartotiniai veiksmai ilgainiui tampa svarbūs patys savaime.
2004 metais duotame interviu vienu iš geriausių šių dienų romanistu laikomas H. Murakami sutiko atskleisti, kokie įpročiai ir kasdieniai veiksmai padeda užsitikrinti sėkmę.
„Jei rašau romaną, keliuosi ketvirtą valandą ryto ir penkias–šešias valandas dirbu. Po pietų nubėgu dešimt kilometrų arba nuplaukiu penkiolika šimtų metrų (arba padarau ir viena, ir kita), tada šiek tiek paskaitau ir pasiklausau muzikos. Miegoti einu devintą valandą vakaro.
Šios rutinos laikausi kiekvieną dieną ir nė kiek jos nekeičiu. Svarbus tampa pats kartojimas. Tai savotiška hipnozė. Šitaip save užhipnotizavęs galiu pasiekti aukštesnį mąstymo lygį.
Visgi norint ilgą laiką, pavyzdžiui, pusmetį ar metus, nenukrypti nuo tokio kartojimo, reikia turėti didžiules psichinių ir fizinių jėgų atsargas. Iš tiesų ilgo romano rašymą galima prilyginti išgyvenimo kursams. Psichinės jėgos reikalingos ne mažiau nei meninė pajauta.“
Rašymas rytais
Per 1954 metais duotą interviu Nobelio premijos laureatas romanistas Ernestas Hemingway‘us, labiausiai išgarsėjęs tokiais veikalais kaip „Atsisveikinimas su ginklais“ („A Farewell to Arms“) ir „Senis ir jūra“ („The Old Man and the Sea“), sutiko papasakoti, ką paprastai daro kiekvieną eilinę dieną.
„Kai dirbu prie knygos arba apsakymo, rašyti stengiuosi pradėti kuo anksčiau. Tokiu metu niekas negali sutrukdyti, be to, tada dar būna vėsu arba šalta, o dirbdamas sušyli.
Vėliau perskaitai, ką parašei iki tos vietos, ties kuria tampa aišku, kas turi atsitikti toliau. Nuo jos ir pradedi. Tada rašai, kol vis dar žinai, kas turi nutikti toliau, kol galop sustoji ir mėgini sulaukti kitos dienos, kol galėsi tęsti darbą. Pradėti galima, tarkim, tuo šeštos ryto ir dirbti iki pietų arba kiek trumpiau.
Kai nustoji rašyti pasijunti tarsi ištuštėjęs. Kita vertus, niekada nesijauti tuščias – kaip tik visada tarsi pildaisi, lygiai kaip pademonstravus meilės jausmus žmogui, kurį myli. Tokiu atveju niekas tavęs nežaloja, nieko negali nutikti. Iki kitos dienos, kai vėl sėsi prie darbo. Tas kitos dienos laukimas, ko gero, ir yra sunkiausia, ką tenka padaryti.“
Atsispaudimai ir atsilenkimai
1965 metais žymus amerikiečių rašytojas Kurtas Vonnegutas, ko gero, labiausiai išgarsėję romanu „Skerdykla Nr. 5“ („Slaughterhouse-five“), parašė laišką žmonai Jane, kuriame užsiminė apie tai, ką įprato veikti rytais ir dienomis.
Atsikeliu pusę šešių ir iki aštuonių dirbu. Tada namuose papusryčiauju ir dar kiek padirbėju. Dešimtą valandą pėsčiomis pereinu porą kvartalų, sutvarkau kokius nors reikalus, apsilankau netoliese esančiame viešajame baseine, kuriame paprastai būnu vienas, ir kokią valandą paplaukioju. Be ketvirčio dvyliktą grįžtu namo, perskaitau gautus laiškus, suvalgau priešpiečius. Po pietų užsiimu kokiais nors mokyklos reikalais – mokau arba ruošiuosi.
Maždaug pusę šešių grįžęs iš mokyklos sustingusį savo intelektą pabudinu keliomis porcijomis škotiško viskio su vandeniu. (Viskį perku vienintelėje mieste alkoholio parduotuvėje. Beje, barų čia – aibė.) Tada pasigaminu vakarienę. Miegoti einu dešimtą valandą vakaro.
Visada darau atsispaudimus ir atsilenkimus ir jaučiuosi taip, tarsi daryčiausi lieknesnis ir raumeningesnis, nors iš tisų taip gal ir nėra.
