Neseniai buvo pažymėtas verslininko ir filantropo dr. Juozo P. Kazicko (1918–2014) šimtmetis, o štai balandžio 23 d. 100 metų sukakto jo artimam draugui dr. Kaziui Ambrozaičiui (1918–2015) – rezistentui, gydytojui rentgenologui, vienam Lietuvių Fondo kūrėjų – išeivojoje ir Lietuvoje žinomam visuomenės veikėjui.

K. Ambrozaitį teko artimai pažinoti. Daugelį kartų buvome susitikę Amerikoje ir Lietuvoje, plačiai susirašinėjome, drauge vykdėme ne vieną projektą. Tai įdomi, turtinga, Lietuvai įvairiopai nusipelniusi asmenybė. Jo atminimas ir darbai plačiau bus pagerbti birželio 15-16 dienomis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kai bus atidaryta speciali paroda ir vyks konferencija „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties rūpesčiai ir lūkesčiai“.

Šia proga norėčiau papasakoti apie vieną Lietuvos istorijai svarbų dokumentą, praėjusių metų rudenį aptiktą dr. K. Ambrozaičio archyve.

Po šviesaus atminimo daktaro mirties jo šeimos buvau pakviestas atvykti į namus ir peržvelgti jo sukauptą archyvą. Tarp gausios korespondencijos užtikau labai įdomų laišką, kurį parašė K. Ambrozaičio kolega, kitas amerikiečių gydytojas radiologas Nicholas Gemell.

Ranka rašytas laiškas vien savo apimtimi patraukė dėmesį – 27 lapų! Negana to – parašytas lietuviškai!

„Labai dėkoju už jūsų komplimentus, liečiančius mano lietuvių kalbos mokėjimą. Čia aš ir pats stebinuos, kadangi nebuvau tos kalbos vartojęs ilgą laiką bet, prisipažįstu, susikalbėti tai jau gana sunku, rašyti tai dar šiek tiek galiu su žodyno pagalba“, - tik nereikšmingas klaideles darydamas ir gal kiek kuklindamasis 2005 m. sausio 31 d. K. Ambrozaičiui rašė N. Gemellis.

Kaip matyti iš jo nekrologo, N. Gemellis mirė anksčiau už K. Ambrozaitį, tačiau spėjo palikti Lietuvos istorijai svarbų liudijimą. Nekrologas neatspindi jo dramatiško gyvenimo. Tuo metu laiškas K. Ambrozaičiui pateikia daug svarbių detalių, kurios praturtina mūsų supratimą savo istoriją. Ypač apie tą istorijos dalį, kuri liečia tragiškuosius Lietuvai 1940-1941 okupacijų metus ir prieštaravimų kupinus lietuvių ir žydų santykius.

N. Gemellio šeimos istorija – nepaprastai įdomi. Tikroji jo pavardė – Gemelickis. Jo protėviai kilę iš Gemelice gyvenvietės palei Dancigą, netoli tos vietos, kur maždaug po 150 metų kai gimė N. Gemellio prosenelis vokiečiai pastatė garsiąją Stutthofo koncentracijos stovyklą, pražudžiusią 85 tūkstančius aukų, daugiausia žydų, bet taip pat ir daugelį lietuvių.

Nicholas Gemellio tėvas Nikalojus Gemelickis, gimė 1894 m. Varšuvoje, neturtingo batsiuvio šeimoje, buvo gerai žinomas Kauno tarpukario žydų bendruomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomybės šalininkas, tvirtas žydų ir lietuvių sugyvenimo bei bendradarbiavimo šalininkas.

Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių okupuotoje Lietuvoje N. Gemelickis atsidūrė 1917-aisiais, kaip vieno vokiečių banko, įsteigusio Kaune savo skyrių, tarnautojas. Čia jis išgyveno visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, sukūrė šeimą.

Jo žmona buvo kilusi iš senos, Kauno priemiestyje Aleksote gyvenusios ir pasižymėjusios šeimos. Jos senelis buvo Aleksoto rabinas.

Gemelickienės šeimos giminės buvo broliai Minkovskiai, žinomi to meto mokslininkai. Tėvas, Kaukazo Baku miesto „Nobelio“ naftos bendrovės įgaliotinis Kaune, vertėsi žibalo prekyba. Turėjo vieną pirmųjų benzino pardavimo stočių Kaune.

Apie 1899 m. įsigijo nuosavybę Rotušės aikštėje – XVI a. viduryje statytą pastatą, kurio ilgalaikiai valdytojai buvo kunigaikščiai Oginskiai. Pastatas pergyveno daugelį remontų, perstatymų, net gaisrų. Šiuo metu ten – „Gildijos“ restoranas, o tarpukario nepriklausomybės laikais veikė populiari „Maisto“ bendrovės parduotuvė. N. Gemelickis to pastato antrame aukšte ir gyveno iki 1930 m.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais, jis pradėjo dirbti naujai įsteigtame Lietuvos komercijos banke.

Įstaiga priklausė žinomoms pramonininkų Tilmansų ir Soloveičikų šeimoms, jos akcininkai buvo Vokietijos Darmstadtbak, Karaliaučiaus rytų prekybos bankas ir Dancigo bankas. 1939 m. Soloveičikai dalį savo akcijų pardavė Tilmansams, kitą – Drezdeno bankui1.

Komercijos bankas buvo didžiausias privatus bankas Lietuvoje. N. Gemelickis ten ėjo užsienio prekybos ir valiutos transakcijų skyriaus vedėjo pareigas. 1933 m. buvo išrinktas to banko valdybos nariu bei visateisiu direktoriumi ir dirbo iki to banko likvidavimo 1940 m., Lietuvą okupavus bolševikams.

N. Gemelickis buvo gabus ir išsilavinęs žmogus – laisvai kalbėjo lenkų, rusų, vokiečių bei anglų kalbomis. Kai apsisprendė pasilikti Kaune ir nebegrįžti į Lenkiją, pasak sūnaus N. Gemellio, „pradėjo domėtis lietuvių tauta, jos kultūra, literatūra ir istorija, apie ką jis beveik nieko nežinojo“. Energingai ėmęs mokytis lietuvių kalbos, „kuri jam buvo visiškai svetima“, netrukus „gražiai ir laisvai kalbėjo lietuviškai“. Jo lietuvių kalbos mokytojas buvo vienas Jono Jablonskio mokinių.

Sūnus Nicholas gimė Kaune 1921 metais. 1939-aisiais baigė Kauno žydų gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. „Mes ten turėjome labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją vardu Putvinskaitė, Vlado Putvinskio dukterį.

Ji, rodos, mirė Rusijos gilumoje, – kolegai K. Ambrozaičiui rašė N. Gemellis. – Lietuvių kalbos stengiuos neužmiršti dėl dviejų priežasčių. Pirma, tai buvo mano gimtojo krašto valstybinė kalba. Antra, tai buvo mano pirmoji kalba. Mano, kaip mažo vaiko prižiūrėtoja, buvo mergina iš kaimo netoli Tryškių miestelio. Ji kalbėjo žemaitiška tarme. Atsimenu, mano motina sakydavo, kad kalbu lietuviškai su akcentu, bet tai nebuvo žydų, bet žemaičių akcentas.“

Jo tėvas N. Gemelickis palaikė ryšius su Lietuvos banku ir Finansų ministerija, buvo plačiai gerbiamas ir vertinamas žmogus, kaip ekonomistas ir finansinių dalykų žinovas.

Artimai bendravo su Tilmansų šeima. Su ja susipažino 1917 m., apsigyvenęs Kaune. Jis ypač susidraugavo su tos šeimos patriarchu Kurtu Tilmansu – Olandijos garbės konsulu Lietuvoje. N. Gemelickis jam dažnai talkindavo vykdant šias pareigas.

Kaune rezidavusieji užsienio diplomatai, pasak N. Gemellio, buvo dažni svečiai Tilmansų namuose. Tuo būdu N. Gemelickis užmezgė draugiškus ryšius su Amerikos, Anglijos, Vokietijos ir Argentinos pasiuntiniais. 1939 m. rudenį sovietams įvedus karines įgulas ir politiniam Lietuvos dangui aptemus, šie diplomatai patarė N. Gemelickiui „per ilgai nelaukiant, su šeima pasitraukti iš Lietuvos“.

Jie buvo suteikę net tų kraštų įvažiavimo vizas. Tačiau N. Gemelickis tai daryti delsė, tikėdamasis, kad Lietuvai vis dėlto pavyks išvengti karo audros ir išsaugoti nepriklausomybę.

Kai pagaliau nusprendė emigruoti, jau buvo per vėlu – sovietai Lietuvą buvo okupavę ir vartai į laisvąjį pasaulį tapo uždaryti. Anot jo sūnaus N. Gemellio, kai užsienio atstovybės Kaune jau buvo likviduotos, „buvusio Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje Zechlino – kuris nebuvo nacis – pastangomis, jam buvo suteikta galimybė kartu su šeima repatrijuoti į Vokietiją, tikint, kad per Vokietiją pasitrauks į Šveicariją arba kitą neutralų kraštą, kažkaip nuslepiant jo žydų kilmę, bet tai daryti jis atsisakė.“

(Bus daugiau)

1. Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. Vilnius, 2000, 60 psl.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)