Atvesti naują operos kartą į sceną nuo pat savo veiklos pradžios siekė maestro Gintaras Rinkevičius ir režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Tačiau dar vienas, ne ką mažiau svarbesnis jų tikslas yra kviesti į Lietuvą grįžti tuos, kurių karjera ir gyvenimas susiklostė toliau nuo tėvynės. Taip, net simboliškai, premjerose publiką žavėjusią Viktorijos Kaminskaitės Fiordilidži šį kartą pakeis taip pat Vokietijoje savo gyvenimą sukūrusi Vida Miknevičiūtė. VCO publika jau stebėjo jos atliekamas Tatjanos („Oneginas“) ir Margaritos („Faustas“) roles bei gerėjosi jos precizišku muzikalumu, Mocarto atlikimui neabejotinai suteiksiančiu naują lygmenį...
Su Vida kalbėjomės apie įsimintiniausius jos gyvenimo ir darbo nutikimus ir atsitiktinumus, vedančius ją link svajonių išsipildymo.
- Esate Mainco teatro trupės narė, tačiau kartu nemažai keliaujate, kaip pavyksta viską suderinti?
- Tai - stebuklas, kuriuo ne kiekvienas dainininkas gali pasigirti ir pasidžiaugti. Mainco teatre dainuoju 7 metai, 7 sezoną ir yra pasikeitusi valdžia. Teatro vadovas (jį beprotiškai vertina) buvo priimtas naujai ir atleido visus dainininkus, išskyrus mane. Esu be proto dėkinga. Sudarėme naujas sąlygas ir patobulinome kontraktą. Per sezoną turiu daugiausiai du naujus pastatymus su šiuo teatru, visą likusį laiką jie tiesiog su manimi bendradarbiauja, mane išleidžia. Nežinau, kaip toliau viskas vyks, nes pasiūlymų vis daugėja ir daugėja, suderinti laiką yra labai sunku. Džiaugiuosi, kol viskas vyksta pagal grafiką. Kiek mes taip dirbsime - nežinau.
Iš tiesų, jau seniai norėjau išeiti ir dirbti laisvai samdoma soliste. Bet jie, žinoma, nenori manęs paleisti. Iš vienos pusės ramu, - turiu pastovų darbą ir dar gastroliuoju. Matysime, - šiuo metu vadovas man siūlo, pratęsti kontraktą dar 5 metams į priekį. Aš jam pasakiau, jog negaliu rizikuoti, nes nežinau, kiek ilgai pasiliksiu, bet jei toks noras ir abipusis supratimas bus, - viskas gali būti suderinama. Smagu, kai tave įvertina ir kai pasakau, kur dainuoju, gastroliuoju, jie labai tuo džiaugiasi, nes esu jų solistė ir jų vardą garsinu įvairiuose prestižiniuose teatruose. Jiems tai irgi smagu.
- Jūsų biografijoje yra ir darbas Berlyno Staatsoperoje su D. Barenboimu. Kitą sezoną vėl grįšite ten kurti naujo vaidmens. Kokia vietą šis teatras užima Vokietijos operos kontekste?
Kokie jūsų įspūdžiai apie darbą su šiuo aukšto pasaulinio lygio batutos meistru?
- Vokietijoje yra vertinami visi, bet Berlynas, Miunchenas turi savo prestižinę vietą ir tai yra patys geidžiamiausi teatrai, į kuriuos norėtų papulti kiekvienas. Aš labai dėkinga Dievui, kad man 2016 metais nusišypsojo galimybė padainuoti kartu su maestro Danieliumi Barenboimu Vagnerio „Valkirijoje“, kuomet vyko visas „Nybelungų žiedo“ ciklas.
Turėjau važiuoti į perklausą, o jis tuo metu dirbo Milane, La Scalos teatre ir gavosi taip, kad man rašo agentas, jog būtinai turiu ten nuvykti. Sakau, kad negaliu, nes man repeticijos ir taip toliau, bet agentas tvirtina, kad tai - vienintelis mano šansas ir aš nuo visko pabėgau, išskridau į Milaną. Perklausa vyko La Scaloje, didžiojoje scenoje. Vien tai yra didžiulė patirtis, beprotiškai fantastiškas teatras, kurio akustika - kažkas tokio. Buvo maestro ir dar du ar trys žmonės, o mes dainavome keturiese. Padainavau, net neatsimenu ką konkrečiai, o jis man sako: „Aš noriu su jumis pakalbėti, gal galite luktelėti?“. Žinoma! Toks meistras, tokį didelį pripažinimą turintis žmogus nori su manimi pasikalbėti ir randa laiko savo nerealiai užimtoje darbotvarkėje...
Jis mane pasikvietė, paklausė, kokia kalba kalbėsim. Žinant, kad maestro kalba beprotiškai daug kalbų, jam sakau: „Tai gal lietuviškai?“. Bet jis sakė, kad lietuviškai dar neišmoko, tad kalbėjome angliškai ar vokiškai. Jis domėjosi, kaip man sekasi dirbti, koks mano repertuaras, po to pakomentavo, kas jam patinka, į ką aš turėčiau atkreipti dėmesį. Ir klausia: „Pirmas klausimas: jūs grojate fortepijonu?“. Aš žiūriu, sakau: „Taip“. O jis sako, kad iškart tai pajuto, juk jis - labai geras pianistas. Pagyrė mane, kad esu beprotiškai muzikali. Tai buvo mano 10 laimingiausių minučių gyvenime, kai su tokiu žmogumi gali taip arti sėdėti ir bendrauti apie viską, nevaržomai. Jis toks paprastas, malonus ir didis žmogus.
Po to mane pakvietė į Berlyną dainuoti „Valkirijoje“, žinoma, vaidmuo nėra labai didelis, bet vis dėl to šalia maestro ir Berlyno Staatsoperoje. Deja, tuo metu jie dar glaudėsi mažesniame teatre nes vyko renovacija. O dabar vėl buvo laimė, - žinojau, kad maestro ieško Štrauso pastatymui „Elektra“, Elektros sesers.
Man pasakė, kad turiu važiuoti į Berlyną, nes jis nori repeticijos, su manimi padirbėti, pažiūrėti, turėjau pasirodyti. Vaidmenį jau buvau dainavusi Kaselyje, tad nebuvo problemos, nereikėjo papildomai mokintis. Nuvažiavau, dvi minutes padainavau, ir jis pasakė, kad viskas super, kad nori, jog aš dainuočiau, kad mane ima. Net nemoku pasakyti, kokia jėga kartais tave lydi: ar sėkmė, ar aukščiausiasis, ar tavo darbo nuopelnas, kai kažkur kažkas tave pastebi ir įvertina. Smagu, labai jaudinuosi ir džiaugiuosi, na ir Berlyno Staatsteatre, naujai renovuotame, 2019 metų sausio 27 dieną vyks mano premjera šiame vaidmenyje su maestro Barenboimu. Labai kviečiu atvykti palaikyti!
- Ar stengiatės išlaikyti Mocarto operas savo repertuare? Ką reiškia solistui dainuoti Mocartą?
- Mocartą, kiekvienas save gerbiantis dainininkas turi dainuoti. Nesvarbu, kur važiuosi į perklausas, kur save pristatinėsi agentūroms, viena iš Mocarto arijų yra visad prašoma. Paskutiniu metu Mocartas mano gal buvo kiek paliktas šone. Prieš du metus turėjau įšokimą į „Visos jos tokios“, ir visada labai mielai prie jo grįžtu. Tai - labai sveika, labai didelė mokykla, muzikinė ir dainavimo kultūra ir 2020 metams netgi planuoju prie Mocarto grįžti, nes tai sveika balsui ir tą darau su dideliu noru.
- Kaip piešite savo heroję Fiordilidži VCO operoje „Visos jos tokios“?
- Tai yra opera, kuri sieja seseris ir tarp jų turėtų būti be galo didelis jausmas. Kiek esu vaidinusi ir dainavusi, man Fiordilidži yra vyresnė, labiau kontroliuojanti situaciją, ne tokia naivi, valiūkiška ir pakvaišusi, kaip Dorabela. Ji - santūresnė, tvirtesnė, daugiau apmąstanti situacijas, tokią ją ir stengsiuosi pateikti. O kaip viskas išsivystys, kaip reaguos ir mane matys žiūrovas, bus labai įdomu.
- Ką jums reiškia grįžti į Lietuvą ir dainuoti Lietuvos žiūrovui?
- Aš dainuoju labai retai, vieninteliai entuziastai, kurie kol kas kviečia, tai esate jūs, Vilnius City Opera. Kiek mano grafikas leidžia, stengiuosi atvykti ir labai dėkoju už tą galimybę dainuoti „Visos jos tokios“ Lietuvoje. Smagu, kad gali atvykti pasiklausyti ir draugai, tėveliai, giminės, artimieji. Jie bent trumpam gali pamatyti mane, o aš galiu su jais pabendrauti, nors to laiko kartais ir nelieka, nes tai - įtemptas laikotarpis, su daug repeticijų. Balsas turi pailsėti ir jėgų vėl iš kažkur reikia pasisemti. Kiekviena sekundė, kiekviena minutė Lietuvoje yra brangi. Sugrįžti visada gera ir malonu, kaip ir dainuoti Lietuvos žiūrovui, ypač, kai žinai, kad esi laukiamas, mylimas ir kažkam reikalingas.. Dar, man atrodo, Lietuvai dainuoti yra didesnė atsakomybė.
- Kur šiandien yra jūsų namai? Ar namai ir artimieji visuomet būna tame pačiame mieste?
- Namai visada bus ten, kur mama ir tėtis. Aišku, Lietuvoje turime ir sodybą, į kurią grįžtame kartą metuose, vasarą, po visų darbų atitrūkstame kelioms savaitėms. Net neplanuojam jokių kitų kelionių į šiltus kraštus, - norisi namo. Tai - natūralu, o ir tėveliai, broliai, seserys laukia. Aišku, metams bėgant, tas jausmas stiprėja, nes žinom, kad tėveliai sensta, tad norisi kuo daugiau laiko pabūti su jais.
O pabuvus kažkiek Lietuvoje, jau atrodo reikia namo. Tai vėl klausimas: kur tie namai? Tad mes jau susitaikėme su mintimi, kad turime dvejus namus. Tie, kurie visada širdyje, kur tu esi laukiamas ir tie, kur tiesiog yra darbas. Gyvename ten, kur dirbame, o judėti labai patogu, dabartinis taškas yra pasirinktas vien dėlto, kad tai – Frankfurtas: netoli oro uostas, traukinių stotys ir aš į visas pasaulio puses galiu judėti nevaržomai. Kol kas esame labai patenkinti ir jau 7 metai kaip gyvename čia.
Atrodo norėtųsi paimti vieną kartą ir apsispręsti: galbūt grįžti į Lietuvą, juk galima dabar visur judėti, bet galutinio taško nežinau, – nežinau kur bus tie „mūsų“ namai.
- Esate prietaringa?
- Aš netikiu prietarais. Specialių ritualų irgi neturiu, tiesiog operos sezono metu praktiškai nevalgau ledų. Tiesiog saugau balsą, bet yra buvę visko. Dabar, kovo 17-18 dienomis turėjau du didžiulius debiutus. Verdžio „Don Karle“ dainavau Elizabetę, ir Vagnerio „Skrajojančiame Olande“ Zentą. Atsikeliu šeštadienį ryte, „Don Karlo“ premjeros dieną, ir galvoju, kodėl man skauda visus kaulus, – kažkas ne taip. Pasimatuoju temperatūrą, - 38,8, aš visa paslika, o vakare premjera. Galvoju, ką man daryti? Skambinti, pranešti? Bet jei pasakysiu, tai mane visas teatras pradės atakuoti žinutėmis ir klausti ar man viskas gerai. O tada ir prasideda stresas. Supratau, kad nenoriu, ypač, kad per premjerą ir savo debiutą.
Balsas skamba, šiek tiek prasijudinau. Atėjau į teatrą ir žinau, kad turiu dainuoti ir viskas. Kažkaip atidainavau. Sekmadienį savijauta buvo visai kitokia, bet kalbu ne apie balsą, o apie kūną. Kai kūnas serga, jis yra silpnas, nedirba su tavimi kartu. Nežinau kaip, bet atidainavau ir tą antrą spektaklį su ta pačia 39 temperatūra. Viskas kaip sapne. O jau po to priguliau 5 dienoms, - gripas buvo mane užpuolęs.
- Seniausias jūsų kasdienis įprotis? Geras ir blogas.
- Tokių ritualų neturiu. Didžiausias mano kiekvienos dienos ritualas, kadangi esu užsienyje, būtinai kartą per dieną pakalbėti su tėvais. Toks įprotis: atsikėlei, įsijungei kompiuterį ir turi būtinai susiskambint su mama arba tėčiu, vienu žodžiu - su Lietuva.
Labai intensyvaus darbo laikotarpiu, kai lakstai į repeticijas, rengi naują kūrinį ir žinai, kad 7 savaites repetuosi vien tik jį, - tuomet atsiranda blogas įprotis, nieko nedaryti namuose: neišplauti kokių puodelių, pavyzdžiui. Tada namuose atsiranda toks chaosas, kuris kažkada tave vis tiek pradeda erzinti, bet tu lauksi tol, kol tave išves iš proto.
