„Siekėme sudaryti sąlygas jauniems žmonėms dirbti, kurti, ieškoti, klysti ir atrasti. Šiuo tikslu, galima sakyti, specialiai „Roberto Zucco“ premjerai, įrengėme naują, visiškai unikalios architektūros teatrinę erdvę, su kuria spektaklio kūrėjams leidome daryti praktiškai viską, ko jie panorėjo. Suvokiame tai kaip kūrybinę investiciją į teatro ateitį: viena vertus, norime atsiverti jaunai, kūrybiškai energijai, kuri anksčiau į Panevėžį užklysdavo gan retai ir turbūt beveik atsitiktinai; iš kitos pusės, ruošiamės teatro Didžiosios salės rekonstrukcijos darbams ir tiesiog negalime sau leisti likti be erdvės, kurioje turėsime laisvę ne tik dirbti, bet ir ieškoti, kurti,“ – sakė teatro vadovas Leonas Blėdis.
A. Gornatkevičiaus, režisūros amato besimokiusio iš vieno didžiųjų mūsų scenos meistrų Jono Vaitkaus, statoma pjesė „Roberto Zucco“ – tai paskutinysis prancūzų dramaturgo B. M. Koltèso tekstas (1988 m.), kurio pagrindinis veikėjas – savotiškas archetipinis šių dienų antiherojus, šiandieninėje visuomenėje išgyvenantis savąją Raskolnikovo ar Hamleto dramą. Tai tekstas apie vienatvę, apie kitoniškumą, apie asmenybės dvilypumą, individualistinės sąmonės triumfą, nuopuolį ir šiuolaikinio heroizmo formų paieškas.
„Aš labai džiaugsiuosi, kad teatro komanda pasiūlė apžiūrėti visas įmanomas erdves ir pasirinkti pačią geriausią.“ – pasakojo režisierius A. Gornatkevičius, kuriam tai jau antrasis darbas profesionalioje scenoje (2017-aisiais režisierius Lietuvos rusų dramos teatre pastatė spektaklį pagal G. Hauptmanno dramą „Vieniši žmonės“). „Pati erdvė padiktavo daug daugiau, negu buvo galima tikėtis, daugiau, negu bet kokia kita scenografija galėtų duoti. Erdvė laba ryškiai lėmė sprendimą: sargybinio būdelę; toliau yra sinkopė – perkeltas akcentas. Tai įdomiai skamba, tai padeda kitaip interpretuoti pačią medžiagą. Tai šį kartą skatino ne taip susitelkti į herojų, o labiau stebėti jo aplinkos žmones ir visus jų antrininkus, kurie vaikšto realiame pasaulyje.“
Spektaklyje nagrinėjamos Panevėžio miestui aktualios temos, artimai susijusios su istoriškai susiklosčiusiu įvairialypiu miesto socialiniu ir kultūriniu identitetu, svyruojančiu nuo aukštosios teatrinės kultūros iki per pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį miestą, regis, amžiams paženklinusios emocinės bei fizinės prievartos kultūros, dėl kurios Panevėžiui ilgam prilipo „lietuviškosios Čikagos“ etiketė. Pjesės „Roberto Zucco“ veiksmas irgi neatsitiktinai vyksta Mažojoje Čikagoje – vietoje, kur, anot vieno iš spektaklio veikėjų, „net panelės ramios ir tylios kaip duonos pardavėjos, klientai vaikštinėja lyg parke, suteneriai apeina savo teritorijas kaip bibliotekininkai, kurie tikrina, ar visos knygos lentynose, ar kokios nepavogė.“
Roberto Zucco prototipas – praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje realiai Vakarų Europoje siautėjęs serijinis žudikas Roberto Succo, paskelbtas labiausiai ieškomu nusikaltėliu Prancūzijoje, Italijoje ir Šveicarijoje. Koltèso pjesės Zucco – tai vienišas jaunas žmogus, nesugebėjęs prisitaikyti prie socialinių normų ir atmetantis bet kokio pobūdžio bendruomeniškumo poreikį. Jo asocialumas – simbolinio pobūdžio, dinamiškas: pirma jis atsiskiria nuo šaknų (nužudo motiną), tada atmeta socialinę tvarką (nužudo policijos inspektorių), o galiausiai, nužudęs mažą berniuką, palaidoja ir savo praeitį, vaikystę. Tai žiauri pjesė, kupina Koltesui būdingo poetiškumo, absurdo filosofijos ir net savotiško sentimentalumo, laviruojanti kažkur tarp Tarantino ir Žižeko filosofijos, nagrinėjanti „hamletiškas“ ar „oidipiškas“ temas šiandienos socialinių bei kultūrinių problemų kontekste.
Režisieriaus A. Gornatkevičiaus spektaklio pagal B.M. Kolteso pjesę „Roberto Zucco“ premjera – 2018 m. balandžio 13-14 d. Panevėžio J. Miltinio dramos teatre.
Spektakliui scenografiją kuria Martynas Brimas, kostiumų dailininkė – Simona Davlidovičiūtė, kompozitorius – Jokūbas Tulaba, video režisierius – Marius Rimkus, šviesų dailininkas – Julius Kuršis, pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklyje vaidmenis kuria: Skomantas Duoplys, Greta Šepliakovaitė, Mantas Bendžius, Akvilė Vitkūnaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Julius Tamošiūnas, Eleonora Koriznaitė, Jolita Skukauskaitė, Donatas Kalkauskas, Jonas Čepulis, Lolita Martinonytė, Toma Razmislavičiūtė-Juodė, Emilis Pavilionis, Giedrius Arlauskas, Gintarė Kulikauskytė, Erika Račkytė, Inga Jarkova.
Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija.
