Artimai bendravęs su Rimvidu Jankausku-Kampu, drauge rengė parodas, nors tapymo maniera, stiliumi vėliau išsiskyrė – 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje Karalius pasuko į konstruktyvųjį abstrakcionizmą, kurio laikosi iki šiol.
Pasak menotyrininkės Kristinos Civinskienės, abstrakcija jam buvo vienas iš būdų suteikti tapybai kitokią formą. Abstrakcionistu tapo, mintį koncentruodamas į spalvą ir iš to išgaudamas vaizdą. Tokia tapyba laikoma vizitine šio dailininko kortele.
Erdvės, formuojamos iš spalvotų plokštumų ir linijų, praplėtė lietuvių tapybos horizontą, nes remiamasi XX a. pradžioje Europoje ir Amerikoje atsiradusia tapybos kryptimi, kai atsiribojama nuo emocijų, tyrinėjama erdvė tarp kūrėjo ir jo vaizdinio. Karalius tai vadina tyla, kuri „galbūt ir yra pagrindinė inspiracija“. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma viena iš pirmųjų jo abstrakcijų, deja, didelė ankstyvųjų abstrakčių paveikslų, juolab prieš tai tapytų ekspresyvių, išraiškingų darbų dalis nėra išlikusi.
Užpernai muziejus įsigijo Karaliaus ciklą „Procesas“, kurį eksponavo vertingiausių, įdomiausių kūrinių, įsigytų 2011–2016 m., parodoje „Tixe“.
Autorius garsėja ir kaip talentingas įsimintinų, iškalbingos estetikos filmų („Būsena“, „Kauno hospiso namai“, „Baltika“ ir kt.), objektų, instaliacijų („Ženklas Kaunui“, „Vieta“, „Bet kartais atmintis širdį akmeniu užritina“ ir kt.) kūrėjas.
Tai daugiaplanis, plataus spektro šiuolaikinis menininkas, kuriam rūpi globalios problemos, o drauge – žmonės, esantys šalia, kurtinami technologijų triukšmo, slegiami vienatvės ir susvetimėjimo.
Naujausia Karaliaus paroda „Telefonas yra išjungtas“ skirta masinei komunikacijai, sunaikinančiai pačią galimybę žmonėms (susi)kalbėti tarpusavyje. Vis kuriamos ir be paliovos tobulinamos moderniausios technologijos kėsinasi paversti pasaulį vienatvės kalėjimu, kuriame slenka mėnuo po mėnesio, vis auga saulėgrąžų lukštų kalnelis ir visiškai nebeaišku, kaip išeiti į žmones.
O gal „išeinama į žmones“, kai patenkama ant žurnalo Žmonės viršelio? Parodos autorius ironiškai gvildena ir šias nūdienos problemas, keldamas retorinius klausimus.
Parodos prieangyje kabo šiais laikais ypač madinga renginio sienelė, prie kurios neretai ir vyksta pagrindinis (pats renginys dažniausiai būna tik pretekstas) socialinis veiksmas – fotografavimasis, t. y. viešinimasis, patvirtinantis, kad priklausai aukštesnei žmonių klasei. Tave visur kviečia, esi matomas ir kažkuo (pinigais, statusu ar tiesiog viešumu) svarbus, taigi esi žmogus, nes juk visiems žinoma, kad ne kiekvienas žmogus priskirtinas žmonėms.
Dažnas neretai dėl to kremtasi, stengiasi pritapti (juk žmonės gyvena įdomiau). Karalius ironizuoja ir kviečia kiekvieną parodos žiūrovą nusifotografuoti prie renginio sienelės, kad pasijustų žmogumi.
Ironijos gana daug, tačiau ja neužsižaidžiama, atvirai nesišaipoma, vengiama gaižaus sarkazmo. Ji – veikiau priešnuodis, kad nežiūrėtume į viską pernelyg rimtai, suvoktume / priimtume žaismę kaip tobulesnį įrankį, padedantį analizuoti gyvenimą, visuomenę, save pačius, leidžiantį nerti giliau, atsikratant sentimentalumo, egzaltacijos, savigailos ar desperatiško visa ko neigimo.
Neatsitiktinai paminėtas nėrimas gilyn, nes parodos pradžioje per visą sieną kabo didžiulis irklas su juodais ir baltais dryžiais. Spalvos simboliškai suskirsto pasaulį į baltą ir juodą, gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, gyvenimą ir mirtį. Irklas – būtinas valties atributas, tačiau kodėl čia jis yra tik vienas? Greičiausiai tai poetinė valtis, plukdanti per Letos upę, iš kurios atgal nebegrįžtama.
Tą metafizinį irklą turime kiekvienas ir net mėginame juo (vienu) irkluoti. Vis dėlto jis – ne Damoklo kardas, ne kamaldulių vienuolių pasisveikinimo ir atsisveikinimo žodžiai Memento mori, nors jų aidas čia gana stiprus. Parodoje tuo irklu galima nusiirti į metafizinę ilgesio, vienatvės, pagaliau poezijos upę.
Poezijos todėl, kad visai šalia rodomas bene esminis parodos dėmuo – filmas, sukurtas iš nedidukų vaizdo klipų pagal Enrikos Striogaitės eilėraščius iš netrukus pasirodysiančios knygos „Žmonės“. Tai štai kam skirta toji madinga fotografavimosi sienelė!
Kalbama apie žmones, nors eilėraščiuose figūruoja žmonės, niekada neatsidursiantys ant blizgaus žurnalo Žmonės viršelio, – tai Bronė, Lionė, jos girtuoklis vyras, mylimasis, sutiktas po penkiasdešimties metų Maximoj prie kasos...
Šalia irklo eksponuojami du nedideli tapybos paveikslai, beje, vieninteliai šioje parodoje, nors Karalius pirmiausia yra tapytojas, savo mintis, būsenas išreiškiantis abstrakcijomis – grynomis spalvomis, tiesiomis linijomis, konstruktyviomis formomis.
Jokių siužetinių niuansų, jokių aiškinamųjų detalių, jokios literatūros – tik spalvų ir formų ritmas, nieko daugiau.
Jei žiūrovas jį pagauna (atliepia, rezonuoja), tada išgirsta muziką, patiria, kaip ritmiškai drobėje sklinda jausmai, prieš akis atsiveria gamtos arba urbanistinis peizažas. Jei ne, tada mato tik įvairiai „suguldytas“ spalvas ir sako, kad čia nieko nėra.
Paradoksalu, tačiau šioje labiau „daiktų“ parodoje, tapybos paveikslas „Panirimas“ ypač gerai atskleidžia dailininko stiliaus esmę – kalbėti spalvomis ir griežtomis linijomis. Tai, kas patiriama grimztant, čia alchemiškai išgryninta iki spalvos.
Perėjimas iš vieno būvio į kitą – tai ne tik silpnėjantys širdies dūžiai, besidrumsčianti sąmonė, bet ir besikeičiančios būsenos, aiškios (išskaidrėjusios) mintys, užplūstantys prisiminimai...
Vandens gylis įgauna gana aiškiai matomas ribas, nes nyrant vis gilyn turbūt tik tuo ir galima pasikliauti.
Kitas svarbus dėmuo – garsas. Iš filmo sklinda skaitomi eilėraščiai, kitame ekrane vis trakšteli gana fantasmagoriška fotografija su senais žaislais, sekundei pasikeisdama su šventiniu žurnalo Žmonės viršeliu („Sapnuoju, kad esu“).
Iš ekrano su slenkančiu mėnuliu, kurį dengia metalo pinučiais išraizgytas lovos rėmas, sklinda metalinis garsas: „Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų.“ Nepaliaujamai besikartojantis, iš proto varantis sakinys susilieja su seno radijo imtuvo VEF džeržgesiu. Garsų daug, tačiau nėra triukšmų balagano, nes viskas gerai apgalvota, suvokiant proporcijas, jautriai įsiklausant tiek į save (žmogų), tiek į aplinką.
Vis dėlto kodėl tas telefonas išjungtas?
Ar tikrai jis yra už ryšio zonos ribų? Gal kažkas atsitiko? O jeigu jis išjungtas specialiai, tada kas privertė tai padaryti? Apskritai gal telefonas jau yra tapęs gyvenimo sinonimu? O gal tai kontrolės įrankis? Gal nutolusio Dievo simbolis?
Džeržgiantis VEF dar atsimena – jei kitame laido gale neišgirstame „Alio“, vadinasi, namie nieko nėra. Šalia besisukančio filmo paskutiniame klipe išnyra žodžiai: „Kai numirsiu / neateikite / manęs nebus.“
Prie objekto „Telefonas yra išjungtas“ pūpso saulėgrąžų lukštų kalnelis. Ką jis liudija? Neišbrendamą vienatvę (nereikalingumo jausmą), o gal tam tikrą socialinę klasę su jos įpročiais ar pomėgiais?
Klausimas svarbus, nes saulėgrąžų lukštai atsikartoja kaip vienas iš parodos leitmotyvų (antai kūrinys „Be pavadinimo“ – dvi taurės, pripiltos ne vyno, bet saulėgrąžų lukštų). Greičiausiai taip apibūdinamas žmogus, neišėjęs į žmones, užspaudęs jaunystės maksimalizmą ir idealus, saulėgrąžų lukštenimu raminantis nervus, kad susitaikytų su savo septyniomis vienatvėmis, anot Oskaro Milašiaus. Norėjęs užkariauti, nustebinti pasaulį, dabar jį (mėnulio pilnatį) stebi per metalinės lovos pinučius. Jo laimės šuliniu, metafizine valtimi tapo šiukšlių konteineris („Laimės šulinys“) – parodos atidarymo dieną į jį buvo sudėti vyno buteliai, o dabar matome gelmę, nudažytą tokiomis pat spalvomis kaip irklas...
Labai svarbi „Raudų siena“, sukurta iš nedidelio formato drobių, kurios tai vienur, tai kitur perpjautos ir susiūtos, tarsi liudijančios švarios drobės (balto popieriaus lapo) baimę, taip pat žaizdą, kaltę, skausmą, o drauge išsivadavimą, atleidimą, išsilaisvinimą (tvarkinga drobės siūlė lyg randas simbolizuoja susitaikymą su tuo, kas neišvengiama).
„Raudų siena“ – tai skaudžios netektys, neišsipildžiusios viltys, neparašyti eilėraščiai, nenutapyti paveikslai. Tačiau nuo to ir atsispiriama – raudos jau nebegirdėti, žaizdos surandėjusios, ant susiūtos drobės vėl galima tapyti...
„Raudų siena“ ritmiškai ir kompoziciškai susišaukia su instaliacija „Vienatvė“ – tai 96 tušti saulėgrąžų pakeliai, pritemdytoje ekspozicijoje atrodantys lyg savotiški antkapiai mirusiam (neįvykusiam) nuoširdžiam (kokio tikėtasi) pokalbiui, sugriautiems santykiams, neištiestai pagalbos rankai, nepasakytam geram žodžiui, pagaliau – sau pačiam.
Poetiniame filme vieną akimirką klausiama: „Kažkuris čia iš mūsų gyvas?“ Klausimas retorinis, bet kažkodėl norisi rasti atsakymą, nes apima nuojauta, kad ir tavo kišenės pilnos saulėgrąžų, o telefonas išjungtas...
Rolandas Karalius, beveik nekeliaujantis (nei po pasaulį, nei po galerijas), retai rengiantis parodas (prieš tai keletą jo kūrinių matėme 2014 m. Kauno paveikslų galerijos rengiamo ciklo „Lūžio kartos vardai“ kamerinėje parodoje), pasak kolegų, kartelę iškėlė aukštai, įkvėpdamas naujiems kūrybiniams iššūkiams.
