Tokiu būdu Lietuvos kūrėjai, raginami Aistės Gabrielės Černiūtės, Rūtos Eidukaitytės ir Rimvido Stankevičiaus, nusprendė įprasminti mūsų valstybės šimtmetį. Parodyti, kaip laiką skaičiuoja menininkai.
Abu galerijos aukštai nukabinėti vienodo skersmens skrituliais. Kiekvieno „dizainas“ kitoks, tačiau visuose krebžda, sukasi laikrodžio rodyklės. Ir žiūrovai suka ratą galerijos erdvėse. Laikas eina.
Kiek pasupus žvilgsnį ant tų rodyklių paaiškėjo, kad kiekvienas menininkas jam skirtame apskritame plotelyje stengiasi parodyti savo autorinį braižą, nenutolti nuo žiūrovams atpažįstamos stilistikos.
„Labai norėjosi, kad per tą mažą laikrodžio „langelį“ – tarsi laivo ar lėktuvo – atsiskleistų jūsų stilius“, – į parodos autorius kreipėsi kuratorė tapytoja A. Černiūtė.
Daugelis menininkų išsaugojo sau įprastus kūrybos motyvus. Buvo ir tokių, kurie pateikė interpretacijų istorine tematika. Tačiau vos viena(-s) kita(-s).
Jau kiek kitaip po nūdienos įvykių žiūrėjosi atvaizdai su apynuogėmis merginomis, kurias žaismingai kibina rodykles pražergęs laikas.
Išvardyti visus parodos dalyvius, juolab aptarti jų darbus, būtų nelengva. Praeitų gal ne šimtmetis, bet daug. Visgi kelis paminėti būtina. Tarkime, Mindaugą Skudutį.
Jam tapymas ant laikrodžių jau senokai virtęs kūrybos dalimi, laisva improvizacija. Ne tik juos tapo, bet ir pats ardo, taiso. Ir pavyksta. Apie tai DELFI jau rašė
Ką gi, ir šįkart tapytojas nepamiršo savo meistriško amplua. Kiek anksčiau pasirodęs galerijoje prasitarė, kad turi maitinimo elementų, jei kuris nors eksponatas bus stabtelėjęs. Tuoj pat vieną sutaisė.
Dar kartą meistro sumanumą pademonstravo kūriniu „Kas sakė, kad laiko neatsuksi atgal“. Skudutiškos stilistikos jame – nė padujų, tačiau savo autorystę atskleidė laikrodžio rodykles privertęs suktis priešinga kryptimi.
Kelis dešimtmečius gyrėsi laikrodžius krapštąs ir menininkas Saulius Vaitiekūnas. Tikras konceptualistas: šveicarišką sienos laikrodį pavertė povandeninio laivo iliuminatoriumi, iki pusės užpildė Neries vandeniu, tolyje pavaizdavo bokštą ant garsiai griūvančio kalno.
Parodos rengėjus dera pagirti už parodytą pagarbą lietuvių dailės istorijai, išėjusioms asmenybėms. Simboliškai, lyg nieko fatališka nebūtų įvykę, greta kitų laiką seikėjo tėvo ir sūnaus Algirdo ir Klaudijaus Petrulių laikrodžiai.
Grafikos kūrėja Kristina Norvilaitė teigė į kiekvieną parodos darbą žvelgianti kaip į savitą pasaulį. „Pasirinktas labai teisingas apvalus formatas. Kiekvienas menininkas tarsi atvėrė savo širdį“, – kalbėjo ji.
Apskritai tą vakarą „Akademijoje“ visi kiek lengviau atsikvėpė. Pajuto vienijantį pašaukimą kurti meną, daryti aktualius darbus. O laikrodis – apvalus, tad ir akademijai netruks išaušti šviesesni laikai.
Paroda galerijoje „Akademija“:
