Ir pavyzdžių yra ne vienas. Štai lietuvių tarpe išskirtinis - Almas Švilpa, savo sudėjimu galėtų vadintis tikruoju operos Samsonu. Visgi šį kartą jis - Mefistofelis, gražiame kūne vasario 21-25 d. „Fauste“ slėps ne tokią jau ir gražią sielą.
- Kaip ir kada susidomėjote sportu?
- Kai man buvo 4 metai, mama mane atsivedusi į sporto prekių parduotuvę nupirko tokius mažus svarmenukus, maždaug po 1,5-2 kilogramus ir tai tapo pradžia, o nuo antros klasės lankiau baseiną, 3 ar 4 metus.
- Kokios sporto šakos jums yra artimiausios?
- Kažkur 4-5 klasėje pradėjau lankyti dziudo, po to karate, vėliau kikboksas ir iki šiol man artimiausios sporto šakos yra kovos menai.
- Kokių varžybų nepraleidžiat per TV, o gal ir stebite gyvai?
- Labai mėgstu boksą. Paskutinę Vladimiro Kličko kovą su Antonu Joshua žiūrėjau gyvai, specialiai atsikėlęs 5 valandą ryto, o atėjęs prie televizoriaus ten jau radau sėdintį savo sūnų, atsikėlusį žiūrėti tos pačios kovos.
- Kokiu sportu pats užsiimat? Kaip dažnai sportuojate?
- Manau, sportas turėtų būti mišrus ir nesvarbu, kokia sporto šaka yra mėgstamiausia. Man patinka viskas, nuo vaikščiojimo iki sunkumų kilnojimų. Dažnai einame į baseiną, stengiuosi plaukti laikui. Taip pat man patinka išlieti susikaupusias emocijas daužant kriaušę, be to du kartus į savaitę vaikštau į fitnesą. Ten ne tik štangas kilnoju, bet einu ir į aerobikos kursus, kaip „fat burning“ arba riebalų deginimo treniruotes, kardio boksas.
- Kuo sportas jums padeda operoje?
- Iš tiesų, dainininkui sportas yra labai naudingas ir, manyčiau, kad operos dainininkui net reikėtų sportuoti. Opera ir sportas papildo vienas kitą, nes dainininkui reikia būti tikrai sveikam, energingam, stipriam. Sportas būtent tai ir suteikia.
Pagalvojęs apie savo pažįstamus operos dainininkus, ko gero nežinau nė vieno fiziškai silpno žmogaus. Opera - sunkus menas, net ir fizine prasme. Galbūt daugumai nepatiks, nes manoma, kad opera ir sportas yra du priešingi dalykai, bet aš taip nemanau. Žmogus 4 valandas turi rėkti, - garsiai dainuoti, nes prieš jį sėdi 60 muzikantų su smuikais, kontrabosais, triūbom, trombonais, - ir jie visi groja, skleidžia didelį garsą, o dainininkas yra vienas ir turi dainuoti grasiau, jis turi girdėtis salėje, kurioje dažniausiai būna ne 300-400, o 1000-2000 žmonių. Tam reikia tikrai gero fizinio pasiruošimo.
- Kiek jums svarbi yra jūsų paties išvaizda? Ir kiek – kitų?
- Aš nesu kažkoks snobas. Yra žmonių, kuriems plaukelis truputėlį ne taip sušukuotas ar minimaliai spalvos nesuderintos ir jie jau negali eiti į gatvę, jaučiasi blogai. Toks nesu, bet savaime aišku, kad nevaikštau į repeticijas ar po miestą, į svečius su nutrintomis treninginėmis kelnėmis. Nors juk dabar treninginės kelnės - madinga.
Šiandien operos pasaulyje labai stambūs solistai jau yra išgyvendinti. Dabar pastatymuose labai daug lemia režisierių nuomonė. Buvo laikai, prieš kokius 60 metų, kai viską lėmė dainininkai. Dainininkas sakydavo, kad: „Šito nedarysiu, čia neisiu, čia ne šitaip, o taip turėtų būt“. Vėliau, labai daug ką turėjo pasakyti ir dirigentai iš muzikinės pusės, o jau nuo 80-ųjų iki dabar (kol kas ta tendencija nesikeičia) daugiausiai turi pasakyti režisieriai. Jeigu personažas turi būti labai storas, tai viskas tvarkoje, - jis turi būti storas, bet dažniausiai tokių yra labai, labai mažai, o visi kiti turi atrodyti, kaip iš filmų.
- Kokį pratimą kasdien turėtų atlikti kiekvienas?
- Čia labai geras klausimas. Galėčiau patarti. Visų pirma, kiekvienas žmogus turėtų vaikščioti. Mes 14 metų turėjome šuniuką, prancūzišką buldogą vardu Figaro, ir kiekvieną dieną vaikščiodavome su juo: ryte po pusę valandos, vakare po 40 minučių.
Dabar vėl turime augintinį ir vėl prancūzišką buldogą, kurio vardas Hugo ir vėl pažinome tą judėjimo laimę. Atsikeli 8 valandą – reikia su Hugo į lauką iš karto. Kiekvieną kartą, kai mes einam, aš džiaugiuosi, kad mes turim Hugo ir esam priversti vaikščiot.
Net gastrolėse visąlaik stengiuosi nuomotis būstą 40 minučių arba 1 valandą nuo teatro ir visada stengiuosi, kad į repeticiją galėčiau eiti pėsčias. Kaip tas 40 minučių arba 1 valandą prasieini, ateini jau atsigavęs, atsibudęs ir tavo galva, tavo kūnas visai kitaip dirba, tu bendrauji kitaip. Vaikščiojimas yra numeris vienas.
- Ar sportuojate visa šeima?
- Taip. Mano dukra turi rudą karate diržą, sūnus - mėlyną. Kai pats karate užsiiminėjau, turėjau juodą. Mes stengiamės gyventi aktyviai, sportuoti. Pavyzdžiui mano žmona labai gerai šaudo.
- Ar esate gavęs vaidmenų dėl savo sudėjimo?
- Į šitą klausimą nelabai galėčiau atsakyti. Taip pagalvojus - nežinau. Gal ir taip... Bet viena tendencija labai aiški – režisieriai labai mėgsta mane išrengti, bent jau su maikute paleisti. Bet be kelnių scenoje dar nebuvau. Dalia va su dirželiais Valpurgijos nakties scenoje „Fauste“ paleidžia. Galbūt pamačius mane ir žiūrovui kažkas naujo – tokio sudėjimo solistas.
