Savo, šimtamečio žmogaus, istoriją pirmą ir galbūt paskutinį kartą herojai pasakoja kino kamerai, fotoaparato objektyvui. Jiems – tiek pat metų, kiek ir mūsų valstybei. Jie – gimę tais pačiais metais. Lietuvai minint Valstybės atkūrimo šimtmetį, nepaprastai svarbu išgirsti šimtamečių istorijas, įsižiūrėti bei perskaityti tai, kad užrašyta jų akyse ir veido raukšlėse.
Kokia buvo jų vaikystė, kaip siekė mokslo ir dirbo, kaip kentė badą ir nepriteklių, kaip mylėjo ir augino vaikus? Tuo pat metu vyko karas, keitėsi valdžios, buvo žudomi klasės draugai, kaimynai, broliai, seserys ir tėvai. O jie sugebėjo mylėti, išlaikyti svarbiausius žmogiškumo principus ir džiaugsmą gyvenimui.
Jautrūs ir asmeniški šimtamečių prisiminimai atskleidžia tokius Lietuvos valstybės istorijos ir pačių senolių gyvenimo vingius, kurių neįmanoma perskaityti jokiose knygose, jokiuose vadovėliuose. Jie siunčia linkėjimų pagaliau laisvai savo šaliai.
Projekto iniciatorius, savo vardo labdaros ir paramos fondo įkūrėjas bei „Sidabrinės linijos“ įgyvendintojas Marius Čiuželis sako, kad šis projektas – padėka valstybei ir garbingiausiems jos piliečiams: „Už tai, kad turime galimybę kurti savo šalį tokią, kokios patys norime. Juk valstybės ir žmonių bendruomenės istoriją kuria ne tik iškilūs politikos lyderiai ar dramatiškos revoliucijos, bet visų pirma paprasti žmonės, kurių įkvepiančios patirtys ir pasirinkimai dažnai nepelnytai lieka nematomi.“
Šiuo projektu siekiama paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį, įamžinant paprastų jos žmonių – dar gyvų šimtamečių istorijos liudytojų ir jų artimųjų – atsiminimus, patirtis bei archyvinę medžiagą. „Siekiame prasmingai, įtaigiai ir moderniai ją papasakoti bei aktualizuoti. Juk Lietuva – tai mes, visi ją kasdien kuriantys žmonės“, – mano M. Čiuželis.
Amžininkų mintys suguls į dokumentinio kino kadrus, fotografės Monikos Požerskytės kurtą albumą bei po įvairius Lietuvos miestus keliausiančią fotoportretų parodą.
„Man Lietuva yra jos žmonės, todėl norėjau fotografijose išsaugoti tuos, kurie matė ir patyrė daug daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Per jų istorijas, veidus, akis norėjau papasakoti ir Lietuvos šimtmečio istoriją, dar tokią gyvą ir jautrią“, – pasakoja M. Požerskytė.
Kai vieno herojaus paklausiau, kokia gi jo ilgaamžiškumo paslaptis, jis gudriai pažvelgė į mane ir tarstelėjo: „Cha, norėtum!“. Pozityvumo ir humoro jausmo jie turi labai daug ir tai, neabejoju, viena iš ilgo gyvenimo paslapčių. Jie labai šviesiai vertina ir pačią Lietuvą, sako, jog niekada šalis ir jos žmonės taip gerai negyveno, tad turėtume tai labiau vertinti“, – prisimena M. Požerskytė.
Pasak dokumentinio filmo „100 metų kartu“ režisierės Editos Kabaraitės, klausytis senų žmonių jai visad buvo įdomu, mat šie pasakoja ne tik savo, bet ir visos šalies to meto istoriją. Ji džiaugiasi galimybe įamžinti dar gyvų šimtamečių prisiminimus: „Man norisi jų lūpomis papasakoti Lietuvos istoriją ir jos augimą. Tai – mano pareiga“.
Dokumentinio filmo bei fotografijų albumo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas įsitikinęs, kad „100 metų kartu“ – gyvas ir šviesus Lietuvos šimtmečio liudijimas, kuriuo pagerbiama Tėvynė: „Autentiški, atviri ir dažnai itin skaudūs šimtamečių pasakojimai atveria visai kitas istorijos perskaitymo ir įvertinimo perspektyvas, jas suasmenina, sužmogina ir šios istorijos tampa svarbios ne tik jas pasakojantiems ar jų artimiesiems, bet ir mums – visiems Lietuvos gyventojams.“
„100 metų kartu“ istorijos – jau nuo kitos savaitės specialiame DELFI multimedijos projekte.
„100 metų kartu“ iniciatoriai taip pat kviečia vasario 22-25 dienomis apsilankyti Vilniaus knygų mugėje įsikūrusiame projekto stende.
Dokumentinio filmo anonsas:
„100 metų kartu“ herojų patarimai, kaip sulaukti šimto metų:
