Parodoje menininkė švelniai kvestionuoja paplitusį požiūrį į kūrinį kaip meninio tyrimo rezultatą. Todėl jos pasirinktas parodos pateikimas ir eksponavimo būdas primena detektyvinį serialą.
A. Kirvelytę visų pirma domina pats kūrinys, tapybos paveikslas - ji ieško skirtingų paviršių (nuo formalaus iki emocionalaus), tapydama mėgina pažinti ir pajausti. Menininkė vengia formalizuotos išraiškos, ieško jai svarbių motyvų tapymui ir apmąstymui. Stebėdama aplinką, autorė jaučia konfliktiškus daiktų, erdvių ir žmonių tarpusavio santykius. Tikrovė, patiriama kaip nuolatinė prievarta, skatina veikti.
Vietoj anonso autorė pateikia mįslingą parodos siužeto įžangą: „Visi žinojo jį dingus. Sklandė įvairūs gandai, kas ir kaip. Kriminalistai atliko visus nurodytus tyrimus, surašė protokolus. Jų neilgas, bet varginantis tyrimas sukėlė daug erzelio ir karštų diskusijų.
Tačiau, nepaisant galybės formalių pažymų ir popierių, nieko neįrodė, nenustatė, nei patvirtino, nei paneigė, nes nerado nei kūno, nei nusikaltimo sudėties. Niekas nepasikeitė, išsisėmę ir nusibodę gandai tvyrojo toliau“.
