O ypatingai tokia, kuri pagimdo naują operos teatrą, į kurį dainuoti kas kartą atvyksta talentingiausi tėvynėje retai matomi vardai, kaip šį kartą - Justina Gringytė, Kristian, Benedikt, Kostas Smoriginas ir kiti. Truputį apie tai, bet daugiau apie prancūziškosios operos subtilumus, dirigento mokslų ir pasiruošimo užkulisius, aistrą automobiliams ir motociklams, kodėl svarbu žinoti, kas yra Rihanna ir taksisto profesiją kalbamės su kas kartą malonių netikėtumų pažeriančiu Gintaru Rinkevičiumi.
- Su VCO kursite jau antrąją iš eilės prancūzišką operą, koks jūsų santykis su prancūzų kompozitoriais, juk atrodo, jog esate itališkosios operos žmogus?
- Be abejo, prancūziška opera truputį skiriasi nuo itališkosios, truputį - nuo vokiškosios, bet manau, kad ne skirtumas yra svarbiausias. Svarbiausia - bendri muzikiniai dalykai. Graži muzika yra graži muzika, - ar ji būtų prancūziška, ar itališka, vokiška, austriška, lietuviška... Yra geniali ir yra ne tokia geniali muzika.
Yra tam tikra duoklė arba tradicijos, kurios susidarė būtent tada, kai buvo rašomos tos operos. Jeigu turėsime omenyje „Faustą“ ir dabar – „Samsoną ir Dalilą“, - tai yra skirtingi kompozitoriai ir truputį skirtinga stilistika, bet kartu randame ir labai daug bendrų elementų. Bet kuriuo atveju, muzikine prasme tai yra labai gražios melodijos, gražios arijos, gražūs chorai. Nežinau, kaip bus išspręstas trečio veiksmo baletas, bet tai galėtų būti ypatingai populiarus orkestrinis epizodas. Tradicine prasme, ten yra labai didelis baletinis epizodas, šiek tiek panašus į Gounod Valpurgijos naktį su šokiais ir linksmybėmis, tik visai kitame kontekste.
- Kas jus labiausiai domina „Samsono ir Dalilos“ operoje? Muzikine ir istorijos/siužeto prasmėmis?
- Kiekvienas biblinis siužetas yra labai gilus ir daug apimantis. Šiame yra begalė kolizijų. „Samsonas ir Dalila“ - ne tik išdavystės, bet ir aistros, aklumo temos... Aklumo - perkeltine prasme. Ne dėl to, kad Samsonui išduria akis, o dėl to, koks jis buvo aklas, kai Vyriausiasis Žynys jam tris kartus sakė, kad nesusidėtų su Dalila, nes nieko gero nebus - ji nenuoširdi.
Jeigu „Otelo“ Jagas yra vyriškos išdavystės simbolis, tai galbūt moteriškos išdavystės simbolis yra Dalila. O politinio aklumo simbolis - Samsonas. Tokių temų yra labai daug, - galinčių sudominti siužeto prasme - ir jos gali būti aktualios bet kuriai kartai: ar žmogui yra 30 metų, ar 50, ar 70, ar 80, ar 20. Kaip „Makbetas“, „Otelas“, „Romeo ir Džiuljeta“, - tai gali būti visiškai šiuolaikiška ir kartu tikti visiems amžiams. Ir muzikoje, manau, yra tas pats, ji labai atitinka siužetą. Galbūt šioje operoje yra tik šiokia tokia finalo problema. Nes jis čia yra lyg oratorinio žanro ir jo įtaka labai didelė, galbūt tai truputį ne tiek įtaigu, kiek bendra visos operos dramaturgija.
- Kaip manote, kas lemia tokį ilgaamžį šios operos populiarumą? Juk savo laiku jai teko ilgai ir sunkiai skintis kelią į sceną. Kaip manote kodėl iš pradžių publika jos nepriėmė?
- Kaip ir būna su prancūzų operomis: kol nebuvo baleto, ji sunkiai skynėsi kelią. Kai į trečią veiksmą buvo įvestas baletas, tada ji ir išpopuliarėjo. Manau čia yra kita problema – publikos supratimo ar nesusipratimo, ir jos tradicijų. Juk atrodo, - toks ryškus siužetas, biblinis, kaip ir, pavyzdžiui, „Salomėjos“ siužetas yra tikrai labai svarbus žmonijai, atskleidžiantis labai daug gilių, filosofinių dalykų. Ir „Samsone ir Daliloje“ siužetas labai stiprus. Kodėl jis pradžioje nesuveikė? Manau, kad stiprų siužetą turi atitikti stipri muzika. Stipri ir labai gera muzika yra pirmame ir antrame veiksmuose, trečiame - taip pat, bet ją turi atitikti ir publikos supratimas.
Ir tai buvo ne Saint-Saënso problema, o tų laikų prancūzų publikos problema. Manau, kad čia atrandame paraleles ir su šiuolaikine publika, ir būtent šiuolaikine Lietuvos publika. Lygiai kaip ir su „Faustu“: vis dėlto, žmonės ateina nepasiruošę tam, ką jie klausys, ką matys ir laukia, kad jiems viskas būtų sukramtyta ir paduota ant lėkštutės. Tikiu, kad tuo laiku prancūzų publika nebuvo kitokia - baletas buvo tai, ko jiems reikėjo ir opera iš karto tapo tris kartus geresnė. Nors iš tiesų, ji ir be baleto būtų tokia pat gera.
- Kaip vyksta jūsų ir Dalios Ibelhauptaitės naujų kūrinių atsirinkimas, - kaip renkatės, ką statysite toliau?
- Gana ilgą laiką jau nebevyko tie atsirinkimai, nes turime sąrašą kūrinių ir tada jau einame pagal jį. Viskas priklauso nuo labai daug dalykų. Pirmiausiai ar sutampa režisieriaus ir dirigento požiūris, kad būtent ši opera tikrai verta dėmesio. Ir tai nutinka gana dažnai - mes jau turime kažkokį sąrašą kūrinių į priekį, ir vienas jų yra „Samsonas ir Dalila“. Žinoma, vėliau, atsiranda kiti veiksniai ir faktoriai: kokie solistai galėtų dainuoti, kada tai statyti, kokios apimties tai bus pastatymas.
Pavyzdžiui „Faustas“ buvo didžiulė opera paties pastatymo prasme. Muzikine prasme labai sunki opera buvo „Pelėjas ir Melisanda“, bet pastatymo prasme ji buvo lengvesnė. Toliau yra begalė daug kitų dalykų: kada gali orkestras, kada gali režisierius, kada gali solistai, ir kurie iš jų kurią operą geriau atlieka. Pavyzdžiui yra solistai, kurie pas mus dainuoja prancūzišką operą ir tikrai labai nedaug solistų, kurie dainuotų tokias stiprias operas, kaip G. Puccini „Turandot“, ar G. Verdi „Don Karlas“, „Aida“. Yra daug faktorių.
- Ši ilgametė kūrybinė partnerystė su Dalia Lietuvos žiūrovams padovanojo dešimtis labai sėkmingų pastatymų. Kur slypi Jūsų bendradarbiavimo sėkmės paslaptis?
- Manau yra puiku, jog esame tokie pastovūs. Nors visuomet būna ginčų, kūrybinių diskusijų, kartais kokių nesutarimų ar skirtingų požiūrių į tą patį dalyką, skirtingų sprendimų... Visko būna, bet esu labai dėkingas Daliai, kad ji turi tam tikrą dvasinį pastovumą, pasirenkant su kuo dirbti ir, manau, kad aš irgi jį turiu. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su Dalia ir tikiuosi, kad ir ji mano, jog Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir toks dirigentas, kaip Gintaras Rinkevičius gali pakankamai gerai išpildyti tokį pastatymą ir pakankamai gerai sugroti tokią muziką. Mes save jau esame išbandę skirtinguose stiliuose ir kompozitoriuose - nuo Mozarto iki Debussy, Puccinis, Verdis... Ir rusų muzika... O dabar – Saint-Saënsas.
- Ar per visą karjerą jau yra tekę diriguoti kažkada labai nemėgtą muzikos kūrinį ir atrasti jį visiškai kitokiu - teigiamu kampu?
- Ne, man neteko diriguoti nemėgto kūrinio. Visi kūriniai, kuriuos diriguoji, apie kuriuos sužinai vis daugiau ir daugiau, kuriuos išmoksti, jie pasidaro mėgstami ir mylimi. Aišku, būna skirtingos šiuolaikinės muzikos ir jei jauti, ji tau nelabai tinkama, neturi tokios didelės išliekamos vertės, kaip Mozarto arba Bethoveno muzika, tada ją ir greičiau užmiršti. Tai man niekada nebuvo didelis akmuo po kaklu.
Šiuolaikinė muzika yra vienokia ar kitokia, silpnesnė, stipresnė, yra ir labai geros ir stiprios, kuri išliks, manau, ilgiems metams. Iš tų kompozitorių, kuriuos man tenka diriguoti mūsų simfoniniuose koncertuose ir operiniuose pastatymuose, net ir kai kurios santykinai šiuolaikinės operos, pavyzdžiui J. Juzeliūno „Žaidimas“ arba F. Bajoro „Dievo Avinėlis“, vis tik yra tikrai įdomi muzika. Ir kuo aš ją geriau žinau, tuo mielesnė ir įdomesnė man ji darosi.
Visi kūriniai tampa savitai įdomūs ir savi. Yra tik kūriniai, kurie labai sudėtingi ir reikalauja labai didžiulės įtampos. Vienas iš tokių koncertų buvo Steve Reich „Dykumų muzika“ (ang. Desert music). Šitą koncertą aš ilgam prisimenu ir prisiminsiu. Atidaviau daugiau, negu turėjau jėgų tuo laiku, bet viskas baigėsi gerai ir ši muzika man tikrai yra įdomi, tik reikalaujanti daug jėgų. Ilgos operos, tarkime, jeigu reikia diriguoti Vagnerį, - tam reikia nusiteikti, nes čia reikės atiduoti daug jėgų. Kartais net nežinai ar tikrai tiek jų turi, bet, pasirodo, žmogus yra gajus. Dirigentas - taip pat.
- Kaip dirigentas mokosi naują kūrinį? Papasakokite plačiau … Kiek laiko užima išmokti naują operą?
- Aš esu amžinas studentas ir tokiu jausiuosi iki pat mirties, nes man visada reikia mokytis naujus kūrinius. Visada. Ir būtent partitūrą. Sėdėjimas su partitūra, pasiruošimas prieš einant repetuoti su orkestru, yra net svarbesnis darbas, nei pačios repeticijos, nes pirmiausia reikia žinoti, ką tu nori pasakyti ir kaip tas kūrinys turi skambėti. Kaip turi skambėti frazės, kokia muzikinė forma, kokia muzikinė dramaturgija, kur kulminacijos, koks tempas, kokia faktūra, ką gali iš anksto numatyti, kur reikalaus daugiau repetuoti, kokios problemos... Tai - ištisas pasiruošimo procesas, po kurio viską turi žinoti praktiškai mintinai, ir dar prieš išeidamas repetuoti su orkestru.
O kaip mokosi dirigentas? Iš pradžių stengiuosi išgirsti tą kūrinį ir išgirsti kiek įmanoma daugiau natų. Partitūra juk prieš akis - viskas parašyta. Ten yra trisdešimt dvi eilutės arba daugiau, kuriose vienu metu skamba instrumentai ir visą tai reikia aprėpti. Todėl pirmiausia - išgirsti kūrinį. Jį išgirsti galima skirtingais būdais: pačiam groti fortepijonu, pasiklausyti įrašų, jeigu tokie yra, o galima tiesiog - čia pats geriausias momentas - sėdėti su muzika, žiūrėti į ją akimis, kad ji skambėtų galvoje.
Dabar aš esu tame etape, kai galiu negroti fortepijonu, o sėdžiu su partitūra, suprantu ir skaitau ją ir ne vieną kartą, o daug. Ir palaipsniui tas žinojimas pereina į kokybę. Paskui, repetuoji su orkestru ir tada jau dar geriau sužinai visą konkretų skambesį. Po to, prie to pačio kūrinio grįžti po metų, po dviejų, po penkių, kartais po dešimt ir tada mokaisi iš naujo. Tada atsiveria dar kažkokie nauji dalykai... Na, čia mėginant labai trumpai paaiškinti.
- Valdote daugybę instrumentų, visgi kieno solinis skambesys jums maloniausias? O be kokio instrumento, manytumėte, jog muzika galėtų apsieiti?
- Visi instrumentai yra labai, labai reikšmingi. Kiekvienas muzikantas turi savo instrumentą ir tas instrumentas yra jo meilė, jo gyvenimas, jo duona, jo kančia, jo aistra, jo darbas ir jo širdis, jis atiduoda visą save.. Juk muzikantai atiduoda visą savo gyvenimą nuo penkerių metų tam instrumentui - ar tai būtų smuikas, ar violončelė, mušamieji, fortepijonas, arfa, fleita, fagotas...
Kiekviename instrumente yra ypatingas grožis ir aš nesumenkinčiau nei vieno, nes tai yra gyva siela. Viskas. Šitoje vietoje negali būti jokių diskusijų, kuris geresnis, o kuris - blogesnis.
- Ar klausotės šiuolaikinės muzikos? Elektronikos? Ką apie ją manote?
- Taip, kartais net važiuoju į kitus Europos miestus, kad jos paklausyčiau. Jei Depeche Mode yra priskaitoma prie šiuolaikinės muzikos, tai, gegužės mėnesį buvau Amsterdame, kur su žmona specialiai nuskridome tam, kad paklausytume jų koncerto ir aš buvau labai patenkintas. Aerosmith taip pat Lietuvoje, Siemens arenoje girdėjau. Arba, pavyzdžiui, mes irgi buvome, prastovėjome visą Lady Gaga koncertą.
Šituose stiliuose aš tikrai orientuojuosi ir žinau juos, nes kažkada irgi iš dalies domėjausi. Vėliau, iš dalies, darbas priverčia domėtis, nes susiduri ir su roko baladėmis ar filmų, miuziklų muzika, - tai vis tik priverčia domėtis tuo, kas dabar pasaulyje populiaru. Žinoma, net ir vaikai priverčia domėtis. Jeigu jie klauso Justin Bieber, tai turbūt ir tu išgirsti, kas tai yra. Muzikantas pagal savo pareigas turėtų žinoti, kas dabar pasaulyje populiaru. Jeigu jis nežino kokio nors dainininko, ar tai būtų Michael Jackson, ar Madonna, ar Rihanna ar kažkoks kitas, nebūtinai pats talentingiausias, bet žinomas pasaulyje pop ar šiuolaikinės muzikos dievaitis, tai nėra gerai. Be to, juk Phillip Glass ir Steve Reich taip pat yra šiuolaikinė muzika.
- Ar dirbant operoje, kuri susideda iš tiek daug skirtingų elementų, kartais neužplūsta noras nukonkuruoti sceną ir visą sceninį veiksmą muzikine jėga?
- Ne. Nepavyksta. Aš tiesiog stengiuosi sąžiningai daryti savo darbą. Apie kokią konkurenciją gali būti kalbama? Orkestro grojimas konkuruoja su aktorių vaidyba, arba solistų dainavimu, arba su scenografija? Čia negalima konkuruoti. Operos žanre, toje sintezėje, visos pusės yra labai svarbios. Tiesiog visi turi atlikti savo darbą sąžiningai ir manau, kad konkuruoti net neįmanoma.
- Jei šiandien kas nors lieptų rinktis kitą profesiją, kokia ji būtų?
- Kai buvau mažas, norėjau būti astronautu - kosmonautu, o antra profesija – taksistas. Vėliau dar norėjau būti pilotu, skraidyti su lėktuvu. Iš šitų profesijų turbūt lieka tik taksistas, nes jau kosmonautui ar astronautui metai ne tie, o skraidyti lėktuvu aš bandžiau: su mažu lėktuvėliu, su instruktoriumi. Tada ir supratau, kad tai truputį ne man.
Visada buvau mašinų fanas ir per savo gyvenimą daug jų pakeičiau, – tai lyg mano hobis. Esu užsiiminėjęs ir sportiniu vairavimu ir motociklais - visko buvo. Taip, kad manau, jog taksistas būčiau neblogas.
- Ar esate kada nors pasirodymo metu davęs pastabą publikai? Kokią apskritai šiandien ją matote? Ar publika, ateinanti į operas, keičiasi?
- Mes esame muzikantai, menininkai, mes esame, tam tikra prasme, žmonės, kurie tarnauja publikai. Publika yra mūsų darbdavys, duondavys ir mūsų Dievas, kuriam mes meldžiamės, kuriam mes atiduodam visą savo širdį. Mes nesame kažkuo aukštesni už publiką ir aš nesu tas žmogus, kuris arogantiškai žvelgtų ir sakytų: „Ei, publika, jūs nesuprantate mūsų meno“. Kartu yra labai svarbu, kad stengdamiesi patikti publikai, būtume ir šiokie tokie neprisitaikėliai prie jos skonio, vestume ją į priekį ir ugdytume profesionalųjį skonį.
Kai kurių žmonių skonį labai sugadina televizijos, darydamos tam tikrus ne pačio aukščiausio lygio muzikinius šou, tad mes iki to lygio neturėtume nusileisti. Pavyzdžiui su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru grojame R. Štrauso ar Bethoveno simfoninius kūrinius, bet kartais grojame ir roko balades, tikėdami, kad taip po truputį daugiau žmonių ateis ir į simfoninę muziką. Nors roko baladės man irgi patinka, kartais galvoju, kad kas nors iš tų, kurie supranta tą populiarią muziką taps ir simfoninės muzikos publika ir būna labai džiugu, kai tai įvyksta. Lygiai taip pat ir su operos žanru. Visgi, operos žanras yra žymiai populiaresnis ir žymiai demokratiškesnis, negu grynos simfoninės muzikos žanras. Čia aš labai norėčiau, kad publika ne tik žiūrėtų spektaklį, žiūrėtų į dekoracijas, į kostiumus, į apšvietimą, o kartu ir klausytų, kokią mes muziką grojame.
Aš labai gerbiu publiką ir negaliu prieš ją nieko blogo pasakyti. Tik norėčiau, kad radijo laidos, komercinių ir nacionalinės televizijos laidos taip pat būtų ne tiek daug prisitaikėliškos, nes publika yra labai skirtinga.
- Ar turite mėgstamiausią knygą? Kokią? Ar iš vis turite laiko skaityti?
- Turbūt neturiu mėgstamiausios knygos, bet laiko skaityti būna. Nors tikrai, žymiai daugiau perskaitau partitūrų negu grožinės literatūros knygų. Vėlgi, tikrai negaliu apibendrinti ir sakyti: „Šita knyga yra mėgstamiausia“. Paminėčiau Aleksandrą Barico ir jo nedidelį romaną „Šilkas“. Manau kad tai yra žodžio, - literatūrinio žodžio meistriškumas, toks aukštas, kad skaitydamas jį, atrodo klausaisi jo kaip muzikos.
- Kokią knygą patartumėte perskaityti pradedančiam dirigentui?
- Patarčiau perskaityti labai daug knygų. Kadangi dirigentui reikia turėti daug žinių tam, kad paskui jis galėtų suprasti simfonijas. Ir ne tik apie dirigavimą reikia skaityti. Pradėti reikia nuo muzikos literatūros pažinimo, nuo kompozitorių biografijų ir asmenybių, o tada jau muzikinių stilių pažinimo.
- Kokia meno rūšis, po muzikos, jums yra artimiausia?
- Visos meno rūšys yra labai svarbios ir artimos, tik ne visose aš jaučiuosi profesionalas, bet diletantiškai suprantu. Juk nebūtina būti profesionalu, kad tave paveiktų dailė ar poezija ir, manau, kad to ir neturi būti. Taip, man patinka ir kitos meno rūšys, išskirti vienos aš tikrai negaliu. Tarkime man labai, labai patinka architektūros kūriniai. Ir Lukiškių aikštės skulptūros konkursas man buvo svarbus, kaip piliečiui - aš irgi jame balsavau, nes visada galima pasirinkti variantą, kuris tau tinka labiausiai.
- Ar esate prietaringas? Kokį keisčiausią prietarą savo karjeroje esate sužinojęs iš kolegų?
- Nesu labai prietaringas, tik truputį... Bet dėl to ir nepasakosiu apie jokius savo prietarus.
