„Mūsų pasaulis iš tamsos kuriamas nuolat, – įsitikinusi menininkė D.Radavičiūtė. – Jis didelis, unikalus ir priklauso tik mums patiems su savo nuostabiais netikėtumais, liūdesiu ir šviesa“.
Kitoje tamsos pusėje, ji neabejoja, egzistuoja kiekvieno iš mūsų horizontai. Ir – nuolat kintantys, niekuomet nesibaigiantys vilties keliai.
Galerijos rūsyje į begalybės žiedą išsiskleidusi D.Radavičiūtės instaliacija tarsi iliustruoja šį menininkės teiginį.
Itin asmeniškas šviesos instaliacijas pirmajame galerijos aukšte įkurdinęs tapytojas Vytenis Lingys patyrė: „Tamsoje negaliu matyti, jausti, nebuvęs šviesoje. Šviesos negaliu suvokti, nebuvęs tamsoje“.
Tapytojui kartais atrodo, kad jis, galbūt, lenda ten, kur lįsti negalima. „Skverbiuosi į šviesos šerdį. Apčiuopęs piramidės kontūrus, lendu gilyn, į labirintus, kur Vilnelė įteka į Nerį“, – sako Vytenis.
Trapūs, efemeriški Dianos Radavičiūtės ir Vytenio Lingio šviesos momentai Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus galerijoje gyvens iki gruodžio pirmos dienos.
