– Nusikelkime į pačią pradžią – ar esate iš muzikantų šeimos? Kokią vietą šeimoje jums augant užėmė muzika? Kaip ir kada pradėjote dainuoti?
– Nesu iš muzikantų šeimos, bet tikrai esu iš muzikalios šeimos. Mama groja akordeonu, o tėvas – įvairiais instrumentais. Visuomet buvo tas muzikavimas ne tik per šeimos šventes, bet ir tam tikra meninė saviveikla kultūros namuose ar grojimas vestuvėse. Visgi mano tėvai nėra muzikai profesionalai, nors suprantama, kad muzikinį impulsą aš gavau iš jų.
Turiu tik paminėti vieną faktą, kad mano tėtis nors yra tikrai muzikalus žmogus, visgi pasirinko kitą profesiją, paprasčiausią – vairuotojo. Jis dirbo vairuotoju Lėlių teatre, vežiodavo vaikus į spektaklius iš darželio ar mokyklos. Bet be tos veiklos, jis turėjo ir kitą, – savo laiku po visą Lietuvą vežiojo roko grupę „Hiperbolė“.
Ir šitie vaikinai buvo „Ąžuoliuko“ choro, Hermano Bernšteino auklėtiniai. Ir būtent jų dėka, iniciatyva, aš atsidūriau „Ąžuoliuke“ ir ten gavau pirmus savo muzikinius „poterius“, ne tik dainuodamas, bet ir mokydamasis muzikos mokykloje. Galbūt dėl to aš ir pasirinkau muziko kelią, nors tuo metu nieko apie operinį dainavimą nežinojau.
– Kada pamatėte pirmąją operą? Koks tai buvo kūrinys?
– Pirmąją operą pamačiau, kai mokiausi „Gruodelkoj“ – Kauno konservatorijoje. Tai buvo „Don Žuanas“, ko gero 1990-1991 metais. Dabar tai nėra mano mėgstamiausia opera, bet puikiai pamenu Kauno muzikinį teatrą ir „Don Žuaną“. Tada tai buvo „Vau“ – paliko didžiulį įspūdį – dainuoja be „mikrafo“.
Juk aš augau su kitokia muzika: Bonney M, Abba, Freddie Mercury, Pink Floyd, vėliau „New wave“ ir kitos įvairios stilistikos. Buvau toks pop roko gerbėjas ir pats kūriau savo daineles, balades. Praktiškai jau buvau beišleidžiantis savo kasetę, juk kompaktinių diskų dar nebuvo. Jau buvau parašęs pagal Mykolo Karčiausko žodžius dainą apie trėmimą, visai kitokiame stiliuje, nei tuo metu buvo populiaru, kaip: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido“. Mano baladės buvo tokios dramatiškos. Kažkur dar buvo įrašai, Dieve, neišsaugojau... Būtų labai smagu prisiminti!
Visgi į konservatoriją stojau su tikslu gauti muzikinį išsilavinimą, – nenorėjau būti mėgėjo lygmenyje, nenorėjau būti savamokslis.
Norėjau būti muzikantas – profesionalas. Ir kai pradėjau mokytis dainavimo, pasirodo, pas mus mokė tik operinio. Pradėjau vaikščioti į fonotekas ir kai pirmą kartą užsidėjęs ausines išgirdau Mario Del Monaco, – man „stogą nurovė“ ir aš perknisau visą Muzikos akademijos fonoteką. Ir bendrai, buvau vos ne persona non grata, – bandžiau nukopijuoti (kaip tada kaltino mane rektorius Antanaitis), visą Muzikos akademijos fonoteką.
Buvau visiškas fanatikas, sulindęs į įrašus, plokšteles. Ta kasečių dėžė, krūva, dar šiandien stovi pas mane garaže. Seniai jau reikėtų išmesti, bet vis kažkokie sentimentai nuo to studentiškų laikų likę.
– Kaip anksti jūsų gyvenime atsirado tikėjimas?
– Nuo mažens mane vedžiojo į bažnyčią, Molėtų rajone yra toks miestas Inturkė, – labai senas, ten mane seneliai vedžiojo, į tokią labai seną istorinę medinę bažnyčią. Ten įėjus nebuvo galima atsisukti atgal, pasižiūrėti, kas dainuoja. Ten taip keistai dainuodavo, niekada vaizdo nesimatydavo. Bet kaip vaikui labiausiai įsiminė „kermošiai“, – tokie labai skanūs saldainiai.
Faktas tas, kad tikėjimas yra dovana iš viršaus, ir arba tu tiki, arba netiki. Ir būtent tas jausmas ir vedė. Ir žinoma, buvo jaunystė... Jau kiek aš jaunas „prisibujojęs“. Tai ačiū Dievui, kad Dievas mane laiku išgelbėjo, nes nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Būdavo ir muštynės, ir visokie „cūdai“. Milicijos įskaitoj stovėjau nuo paauglystės.
Tad tapau krikščioniu, jau „ant ribos“. Jau buvo užvesta baudžiamoji byla. Tai praktiškai buvo kaip stebuklas. Atsimenu tuo metu vyko tardymas: aš sumušiau žmogų, buvo užvesta byla, realiai grėsė kalėjimas porą-trejetą metų, – į Pravieniškes būtų tekę važiuot. Ir pamenu, atėjau į susirinkimą ir buvau pakviestas pasimelsti Atgailos maldos. Ir po tos maldos, pastorius, kuris vedė tą susirinkimą, man tarė: „Jūs labai nuoširdžiai meldėtės, Dievas jums atleido jūsų nuodėmes“. Ir būtent tada, sekmadienį, sausio 5-ąją 1992 metais, važiavau į Šeškinės milicijos skyrių, pas tardytoją atsiprašyti, kad praleidau susitikimą ir man budintis tame poskyryje sako: „Vaikeli, tavo byla yra uždaryta“.
Ir tai man buvo ženklas. Šiais laikais, kai kuriems gėda pripažinti viešai, kad tiki Kristumi, kad esi jo mokinys, pasekėjas. Bet faktas tas, kad mano sprendimas įvyko tada, kai labai intensyviai vaikščiojau į Katedrą, į mišias ir ten ieškojau atsakymo į savo dilemą, kuri buvo ta, kad manyje veikė jėga, kuri mane verčia daryti tai ko aš nenoriu. Ir dabar aš tai suprantu, – tai yra nuodėmės jėga.
– Kokios žmogiškosios savybės jums yra baisiausios?
– Baisiausia yra saviapgaulė. Baisiausia. Aišku, mes galime sakyti, kad veidmainystė, bet čia viskas iš to išauga. Net jei kalbėsime apie tikrą tikėjimą, tai jis pirmiausia prasideda nuo nuoširdumo su pačiu savimi. Suprantama, jokiais būdais nesakau, kad tokios savybės, kaip išdavystė, žiaurumas nėra baisios, bet manau, kad viskas prasideda nuo saviapgaulės.
– Kokiais moraliniais principais gyvenime vadovaujatės jūs? Ar galėtumėte nusispjauti į viską, ką gyvenime pasiekėte, dėl vienos aistros, ar esate labiau linkęs viską apgalvoti iš anksto?
– Nesu viską iš anksto apgalvojantis žmogus, bet viliuosi, kad man protas taip neaptems, ir aš neleisiu sau atsirasti tokioje būsenoje, kad dėl aistros vienai moteriai viską nubraukčiau ar visko išsižadėčiau. Noriu pabrėžti: asmeniškai aš nesu visagalis ir aš nenoriu būti tas, kuris daužosi į krūtinę, sakydamas: „Net jeigu ir visi kiti išsižadės, aš niekada tavęs neišsižadėsiu.“
Tokioje būsenoje, kaip Samsono, žmogus neatsiranda staiga, kaip sako rusai: „Taip ėjo, ėjo, nugriuvo, atsibudo ir gipsas.“ Prabundi kalėjime, reanimacijoje ar morge... Iki to yra tam tikros tendencijos. Aš tikiu Dievo stebuklais, bet jei imsime galvoti apie tuos kartus, kai jis žmogaus neišgelbėjo, turime suprasti, kad jis mus gelbėja kasdien ir mes net nežinome tų milijonų kartų, kai jau buvome išgelbėti.
– „Samsono ir Dalilos“ muzika labai emocionali, dramatiška. Ar dažnai spektaklio metu pasiduodate emocijai, atliekant paveikius muzikos kūrinius?
– Labai dažnai. Turiu tokią silpnybę. Kartais susijaudinu, apsiverkiu, kartais perspaudžiu balsą. Negaliu. Prisimenu paskutinį mūsų darbą, kurį dirbome su Dalia, ir su Asmik – „Manon Lesko“. Aš tikrai žliumbdavau. Negaliu kitaip. Labai emocingas žmogus esu. Ir „Samsone ir Daliloje“ yra labai jautrių momentų...
– Ar pasibaigus pasirodymui prisimenat kiekvieną klaidą, ar daug ką nusineša emocijos?
– Na, kai jau ne vieni metai scenoje, svarbiausia išsidirba tokia vidinė nuostata. Tarp teatralų net yra toks posakis: įvyko spektaklis ar neįvyko? Ne ta prasme, ar muzika nuskambėjo nuo pirmo takto iki paskutinio. Įvyko „TAS“ ar neįvyko?
O tos klaidos… Kas iš mūsų be nuodėmės, tegul metu į mane akmenį. Yra dainininkų, kurie tiek tobulai viską dainuoja, kad net nuobodu klausyt. O yra dainininkai, kurie nuolat intriguoja. Nepamiršiu darbo su žymiu ir skandalingu režisieriumi Calixto Bieito. Dirbome su juo „Otelo“ pastatyme Bazelyje, ir aš pasikviečiau savo žmoną į premjerą. O ji labai skeptiškai žiūri į visus modernius pastatymus, koks kaip tik ir buvo šis „Otelas“. Tačiau jis buvo toks įdomus, jog žmona sakė: „Aš sėdžiu ir nežinau, kas bus toliau, o jau tiek tų „Otelų“ mačius...“ Tai ir yra tas „įvyko – neįvyko“ jausmas. Yra pas teatralus toks išsireiškimas „neišnešei vaidmens ant scenos“. Tai svarbu, o kad kokios gaidos neišnešei – detalės, antraeiliai dalykai.
Bet, žinoma, kaip protingas, save gerbiantis, profesiją mylintis ir norintis tobulėti žmogus, artistas, menininkas, aišku nagrinėju, ką kitą kartą eidamas į sceną galiu padaryti dar geriau.
– Kurio momento labiausiai laukiate prieš pat einant į sceną? Ar bijote?
– Aišku būna jaudulys. Natūralu: kuo didesnė atsakomybė, tuo didesnis jaudulys. Tačiau jaudulys ir baimė yra du skirtingi dalykai. Baimė mus rakina, kausto, o sukaustytas solistas niekuomet negali išgauti laisvo garso. Dėl to manau, kad baimė turi atsirasti tik tada, kai aplinkybės tampa nevaldomos, ribos peržengiamos, prisiimi per didelę atsakomybę ar balsas dingsta.
– Be operos dar esate ir pastorius. Papasakokite plačiau apie šią savo gyvenimo pusę.
– Dažnai manęs klausia, na kam tu tapai pastoriumi? Sakau: „Juokingiausia yra tai, kaip tapau sąmoningu krikščionimi.“ Gimiau katalikiškoje šeimoje, mano visa giminė yra katalikai ir aš esu priėmęs Pirmąją Komuniją, lankiausi mišiose ir t.t., bet kažkuriame gyvenimo momente, kai jau tapau sąmoningu krikščionimi, pilnamečiu, buvo per daug įvairių klausimų. Suprantama, esu dėkingas Dievui už tai, ką gavau per bažnyčią, už tuos visus nuostabius kunigus, kuriuos sutikau ir su kuriais iki šios dienos bendraujame, ir vienuolius. Neturiu nieko prieš katalikų bažnyčią ar jos atstovus.
Taigi, buvau studentas, jaunuolis, buvo daug dilemų, tokių klausimų, į kuriuos tuo metu tradicinė bažnyčia negalėjo atsakyti. Ir tada buvo labai populiari „Tikėjimo žodžio“ tema, labai skandalinga visuomenėje. Daug šnekų sklido apie tą bažnyčią, daug gandų. Bet faktas buvo tas, kad ten buvo ir daug jaunų žmonių, maždaug nuo 18 iki 25 metų, būtent tas mane labai sudomino. Ir ten įvyko sąmoningas mano pasirinkimas. Ne mane kažkas ten įkišo, nunešė, o man reikėjo padaryti sprendimą ir aš sąmoningai pasirinkau Kristų, kad jis būtų mano gyvenimo viešpats. Tai buvo mano pirmi žingsniai, netobuli, – aš klupau, buvo visokių gyvenimo vingių, posūkių, netikėtumų, kaip pirma iširusi santuoka.
Aš esu žmogus, mes visi esame. Aš tiesiog esu žmogus tikintis Kristumi. Ir niekada nenorėjau, kad mano tikėjimas būtų formalus. Susiklosčius aplinkybėms, paprasčiausiai tapau bendruomenės vadovu, vadinkime pastoriumi. Ir aš aiškiai suvokiu, kad tai darau tik per tą malonę, kuri yra Dievo suteikta. Ir pastorius galiu būti tik tiems žmonėms, kurie mato manyje pastorių. Tai nėra profesija, tai – pašaukimas, kurio nepavadinsi hobiu, nes tai – mano gyvenimas.
Pirmiausia aš meldžiuosi su savo vaikais, vienas, su savo žmona. Žinoma, stengiuosi vadovautis kuriant savo šeimos gerovę, būtent tais principais, kuriuos atrandu Dievo žodyje ir taip duodu patarimus savo tikėjimo namiškiams, – remdamasis Dievo žodžiu, ne kažkaip kitaip.
– Bažnyčios tarnų, kunigų gyvenimas dažnai mistifikuotas. Kokia yra eilinė pastoriaus diena? Kaip jūs suderinate dainavimą su šia misija?
– Oi, labai paprastai. Žodžiu, atsikeli, padarai visas rytines procedūras, kokias ten jau sau susigalvoji, pvz. kvėpavimo pratimus. Ryte aš geriu daug vandens su soda arba su citrina, taip pat pirmą rytinį kavos puodelį arba be cukraus su bananu, ar su medumi. Nėra griežtai sudėlioto rėžimo.
Negaliu pasakyti, kad va, meldžiuosi rytais, nuo 7 iki 8. Ne – aš labai laisvai jaučiuosi. Galiu melstis, kai esu duše, kai važiuoju... Aišku, mėgstu melstis rytais ir kalbėti maldas dvasinėmis kalbomis, kaip sako Šventajam rašte: „Kas meldžia šventom kalbom, tas save statydina.“ Akumuliuoja save.
Bet yra tokie periodai, kaip mes pavyzdžiui turim tradiciją šeimoj ir bendruomenėj: savaitinį pasninką metų pradžioje. Savaitę nieko nevalgom, geriam tik vandenį, arbatėles ir daugiausiai meldžiamės. Vakarais būna bendros maldos, ir, aišku, rytinės. Tada tu daugiau skiri dėmesio Dievo žodžiui. Bet šiaip meldiesi visur ir visada, labai laisvai. Čia tas pats, kaip bendrauti su žmona, – juk nėra nustatyto bendravimo valandomis. Tad jei Dievas yra dvasia, esanti kiekvienoje vietoje, kas man gali uždrausti pasimelsti prieš einant į sceną? Ir vėlgi, tai nėra taisyklė, nebus taip, kad: „Oi, dabar nepasimeldžiau, neišeis padainuot.“ Tokios baimės nėra.
O dienotvarkės principas vis tiek yra statomas pagal prioritetus ir poreikius. Pavyzdžiui šiandien atsikėliau pusę 7 ryte, su žmona suruošėm vaikučius, išvežiojom po mokyklas. Aišku, mes meldėmės ir važiuodami su vaikais į mokyklą, ir prieš guldant vaikus aš taip pat su jais meldžiuosi. Ir šiandien per pietus turėjom su žmoną bendrą maldą.
