- Šiais metais visą savo laiką skiriate savo tėvo, poeto Kazio Bradūno metų renginiams. Renginiuose dalinatės įdomiomis ir dažnai netikėtomis įžvalgomis apie mūsų tautos kultūrinę tapatybę, išeivijos gyvenimą ir Lietuvos aktualijas. Studijavote kultūrinę antropologiją ar galėtumėte apibūdinti kas yra kultūra, nes Lietuvoje dažnai kyla šis klausimas.

- Kai manęs klausia kas yra kultūra, atsakau – tai ką šeima kalba susėdus prie pietų ar vakarienes stalo. Jeigu dar yra šeima, jeigu dar yra stalas ir jeigu dar yra kalba. Tokiu tradiciniu būdu daug pasaulio bendruomenių perduoda vertybes iš kartos į kartą. Paaiškina koks elgesys geras, koks blogas, ko siekti, ko vengti. Žydai šitai puikiai suprato - kas savaitę reikalaudami, kad šeima susėstų prie Šabo stalo. Ko gero tai ir padėjo jiems tūkstantmečiais išsaugoti tapatybę ir savitas vertybes- net ir be savos žemes.

O jeigu šeimos retai susėda prie stalo, tuomet tikėtina, kad šeimos ar tautos vertybės vargu ar persiduos jaunesnei kartai. Ypač šiais laikais, kai mus supa tiek daug įvairiausių patarimų, pasiūlymų ir reklamų. O permainų laikotarpiu vertybių pokyčiai gali labai greitai .pasireikšti Kai kas gali būti ir į naudą, bet yra ir pavojus, kad gali dingti tai, kas labai vertinga - daug metų buvo saugoma ir perduodama.

Havajuose, kur gyvenu su šeima, po baltųjų atvykimo 18-ojo amžiaus gale, ten jau šimtmečius ten gyvenę polineziečiai, patyrė tikrai daug pokyčių. Jų labai daug išmirė dėl atvežtų užkrečiamų ligų. Jiems atsisakius dirbti atvykusių baltųjų verslininkų cukraus ir ananasų plantacijose į salas buvo atplukdyti darbininkai iš Kinijos, Japonijos, Korėjos ir Filipinų. Tų amerikiečių ir azijiečių palikuonių dėka, 1959 metais Havajai tampa Amerikos 50 valstybe, nors patys etniniai polineziečiai nebalsavo ir net rinko pasipriešinimo parašus prieš inkorporavimą. Bet tose salose jie buvo jau mažuma ir jų požiūris nieko nebelėmė.

Polineziečių kalba dingo per vieną kartą: seneliai mokėjo, tėvai jau tik šiek tiek, o vaikai jau visai nemoka Kodėl? Nes tėvai ir mokytojai nutarė, kad ta kalba nereikalinga. Jos šiek tiek liko dainose, nes muzika buvo reikalinga dėl vis didėjančio turistų antplūdžio.

Šiuo metu vyksta savotiškas Havajų kultūros atgimimas – panašiai kaip mūsų Aušrininkų laikais. Havajiečiai bando atgaivinti tradicijas ir polineziečių kalbą, bet tai kelia labai daug iššūkių. Žinoma, svarbiausia yra tai, kad dauguma sutinka jog būtina tai daryti.

- Amerikoje yra susiformavusi daugiasluoksnė tautinė kultūra ir įdomiausia, kad būtent šioje šalyje skirtingoms tautoms - vienoms geriau, kitoms blogiau, pavyksta išlaikyti tautinį iden tautinę tapatybę Dauguma priklauso tautinėms bendrijoms ir puoselėja tautinius sentimentus...

Kai dirbau Kongreso bibliotekoje, dokumentavom įvairių etninių kultūrų išsilaikymą Amerikoje. Daug kam atrodo kad Amerika labai vienoda – visur tie patys McDonaldai, Pizzos, beisbolo aikštelės ir futbolo žaidynės. Taip, panašumų tikrai daug, mokyklos ir universitetai visur maždaug tą patį moko, televizijos tą patį rodo, bet po to panašumo skraiste, yra daug skirtumų – ir pagal luomą, ir išsimokslinimą, ir pagal regioną, ir ypač pagal protėvių imigrantų atsivežtą kultūrą.

-O kuriose srityse kultūriniai skirtumai labiausia pastebimi?

Didžiausi skirtumai pastebimi būtent šeimose perduotose vertybėse. Kai kur svarbiausia- tikėjimas, kitur -maisto papročiai, kai kur tautosakoje perduotos estetikos ir etikos/elgesio nuostatos, kitur tarpusavio bendravimo taisyklės. Ir kadangi Amerikoje tikrai leidžiama laisvai auklėti savo vaikus – todėl ir klesti įvairovė,- būtent didžiausią vaidmenį atlieka šeimos ir bendruomenės.

Mano karta augo Amerikoje auklėjama tėvų, kurie išvyko iš Lietuvos per antrą pasaulinį karą. Visas tėvų dėmesys ir pastangos buvo sutelktos į kalbos ir papročių išlaikymą, Europos istorijos supratimą ir deramo elgesio, mandagumo formavimą. Prioritetu buvo ugdyti pareigą rūpintis Lietuvos likimu. Ir visu tuo kultūriniu „kraičiu“ mes tik didžiavomės prieš bendraamžius amerikiečius. Visa tai vyko labai natūraliai, nes mūsų tėvų kartą jungė nepriklausomybės laikotarpiu išugdytos bendros vertybės ir normos.

-Ką galėtumėte pasakyti apie šiuo metu Lietuvoje esamą situaciją? Kas padeda ar galbūt trukdo judėti teisinga kryptimi?

Stebėdama kas darosi Lietuvoje, turiu prisipažinti, kad man sunku suprasti, kodėl tokioj mažoje tautoje, su tiek mažai gyventojų (ir, deja, vis dar mažėjant), taip sunkiai tvarkomės . Esu tikra, jog mums trūksta bendrų vertybių, pagal kurias galėtume formuoti elgsenos normas, požiūrį. Senas vertybes lyg ir atmetėme arba jas prisitaikėme savaip, o naujų taip ir nesukūrėme.

Dėl bendrų vertybių galima būtų tartis, ir net ginčytis. Bet reiktų bent kalbėtis. O tai labai sunkiai sekasi. Jeigu tik kažkas kokias siektinas vertybes išvardina, tuoj kyla pasipriešinimas. Ir tai nieko blogo. Diskusijų reikia, bet vietoj diskusijų dažnai būna tik pašaipa ir pasityčiojimas iš kitaip galvojančių. Tikroje demokratijoje visuomet bus įvairių pažiūrų ir užtai laisvėje nėra lengva gyventi ir lėtai viskas klostosi. Beveik lengviau kai viskas prievarta suvienodinta ir tiesiog nėra iš ko rinktis. Manau, kad jeigu tai visi geriau suprastų– o ne tik galvotų, kad laisvėje turėtumėm turtingiau gyventi –mums sektųsi geriau tvarkytis.

-Daugelis Lietuvos žmonių išgyveno būtent Jūsų minėtą ,, nėra iš ko rinktis‘‘ situaciją Sovietinėje Lietuvoje. Kaip tai įtakoja dabartinę situaciją šalyje?

-Negyvenau Tarybinėje Lietuvoje, tai negaliu ir nenoriu daug komentuoti apie Sovietinį poveikį mūsų dabartiniam kultūriniam lygiui. Bet aišku, kad tuo metu sukurtos vertybės – kurios gal ir buvo reikalingos kad galėtų žmonės pragyventi – pav. sumanus vogimas, prisitaikymas dėl „karjeros“, tikros teisybės ir net šeimos istorijos slėpimas apsaugos dėlei, padarė įtaką šiandieniniam gyvenimui. Jeigu jau laisvėje augantis jaunimas girdi, kaip tėvai giriasi apėję įstatymą arba išvengę mokesčių mokėjimo, ar kam nors davę kyšį, kad išvengtų nemalonumų ar kad gautų ypatingą paslaugą. Toks elgesys laikomas norma. Aišku, jog visa tai mums trukdo pereiti į kitą vertybių sistemą.

Pasigirsta balsų reikalaujančių skaidrumo, pradedama suprasti, kaip alga vokeliuose mažina būsimos pensijos dydį, kaip kyšių davimas ir ėmimas mažina abiejų veikėjų orumą. Tikėkimės, kad kuo greičiau visi tai supras ir pripažins.

Aišku, yra ir labai gražių požymių – savanorystė, atjautos skatinimas, patyčių ir smurto suvokimas bei bandymas tokį elgesį pažaboti. Jaunimas tikrai po truputį spardosi prieš jiems peršamą vien materializmą

- Vienas iš didžiausių skaudulių Lietuvoje - emigracija. Kas Jūsų požiūriu ją skatina ?

- Lietuvos scenovaizdis labai sudėtingas. Ir tai rodo daug oficialių rodiklių, pagal kuriuos daugelyje sričių esame prie atsiliekančių. Dabar, esant rinkos ekonomikai, Lietuvoje tikrai daug kam sunku išgyventi Ekonominė gerovė visiems rūpi ir todėl neturim stebėtis, kad tiek daug emigruoja. Bet kartą emigravę, daug iš jų pasisako, kad ne vien tik dėl uždarbio negrįžta, bet ir dėl kitokio mikroklimato – kur jaučiasi daugiau įvertinti, kur įstatymai pastovesni ir skaidresni. Gal po priverstinio komunistinio “kolektyvo“ mums sunkiau galvoti bendruomeniškai – savo individualius norus pergalvoti apmąstant visos bendruomenės gerovę. Gal apsimokėtų dėl tos bendros gerovės šiek tiek pasiaukoti, daugiau pamąstyti apie pareigas.

-Iš viso to ką pasakėte aišku, kad svarbu po truputį pradėti keisti požiūrį, formuoti kitokį mentalitetą, vadovaujantis vertybėmis.

- Tikrai taip. Reikia mažiau bambėti , mažiau visko norėti, daugiau vertinti tai ką turime – itin tai kas nedaug kainuoja - džiaugtis, kad turim įdomią ir gilią istoriją, nuostabią gamtą, švarų vandenį, daug gerų įgūdžių kaip sveikai maitintis ir gyventi. Turėtumėm suprasti, kokia palaima, kad šeimos ir giminės gali gyventi arti vieni kitų, kad užmegztos jaunystės draugystės gali išlikti visam gyvenimui. Kad kultūros žmonės- rašytojai, aktoriai, menininkai gali vieni kitus pažinti, bendrauti ir vieni kitus paremti. Daug ką galima gerinti Lietuvoje – ir mokyklose, ir darbovietėse ir bendruomeniniame gyvenime, ir svarbiausia tai priimti kaip į įkandamą iššūkį, kuris žadintų užsidegimą ir ryžtą situacijas keisti.

Labiausia mums reikia pripažinti, kad kiekvienas žmogus mūsų žemėje yra brangus ir svarbus. Kad jaustumėm kiekvienam ypatingą artumą – jog mes čia ant tos pačios žemės lopelio,
tuo pačiu laiku. Jau vien dėl to turėtumėm jausti ypatingą šilumą ir net atsakomybę už kiekvieną šalia mūsų.

Bet kaip tai padaryti? Esu tikra pirmiausia reiktų nusistatyti vertybes ir pagal jas keisti elgesį.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)