Viena ponia paprašo paploti gal jos talentui, gal svajonei, o gal tiesiog kasdienybės sutraiškytoms viltims. „Kai sūnus paklausė, kodėl, mama, nenusipirkai pianino, atsakiau, kad pats žinai, ką būtų padaręs man tavo tėvas“. Po to kaip asmeninę pergalę prisimena skyrybas. Paplojau.
Vyras pakviečia sėstis ir papasakoja, kaip gamina tuos dalykėlius, kurie pritraukia žuvis. Muselės, berods. Šypsosi ir prisimena, kaip šventė tada, kai sužinojo, kad jo duktė nepaveldėjo baisios genetinės ligos, ryjančios jo kūną. „Gali rūkyti, kiek tik norsi. Plaučių vėžys tavęs nespės sugriebti“, šypteli prisiminęs onkologo žodžius.
„Buvau labai palankus Hitleriui, ir žinojau, kad viskas bus gerai, tik trukdo žydai ir romai... na ir dar gėjai“, kalba vyras. „Tada neturėjau nė aštuoniolikos, kai tikėjau. Dabar žinau ir sakau jums visiems, kurie liekate, niekada nenusilenkite jokiai ideologijai. Likite skeptiški“.
Seno turko kambarėlyje nusiaviau batus, prisėdau ant maldos kilimo ir suvalgiau gabalėlį jo pasiūlyto tokio man šleikštaus lukumo. Šitas kvepėjo rožių vandeniu. Kaip ir pažadėtasis musulmonų rojus, kurio link tiesėsi šeimininko rankos.
Materijos gaminys (pats taip save pristatė) daktaras neurologas šiek tiek užsikirsdamas svarstė, ar dar gyveni tada, kai esi užvaldytas senatvinės silpnaprotystės. Prisiminė savo pacientus, mamą, savo baimes ir viltis. Klausiau ir buvo gaila, kad negaliu jam pasakyti, kad net tada, kai nežinai savo vaikų vardų, gali didžiuotis vėl skaitydamas. Mačiau, kaip tai išdidžiai knygos lapus vartė ir garsiai jungė raides mano mamytė, kai visi jau buvome jai mirę.
Prancūzė senutė raukinių ir staltiesės kambaryje rodė nuotraukas. Jau pasibaigusio gyvenimo languose labai jaukiai žydėjo pelargonijos. O gal kokios kitos gėlės.
Manęs mirtis jau seniai negąsdina. O gal net niekada negąsdino? Testamentas surašytas prieš penkiolika metų; jau penkeri metai stalčiuje guli ir labai smulkūs nurodymai, kaip turi atrodyti tos porą dienų tarp mirties ir laidotuvių; tiesa, vis dar neperskaičiau ir neįrašiau mylimo Evangelijos gabalėlio, kurį kelias minutes prieš pasiimant mane žemei galėtų išgirsti tie, kurie ateis manęs palydėti. Taip prieš porą metų sutariau su broliu.
Nueikite išgirsti žmonių gyvenimų, kai jie jau nachlass (po palikimo). Puikus būdas išgirsti ne tik kalbančius, bet ir save.
Grįždama namo šypsojausi ir netikėtai tuščioje pirmadienio vakarą Pilies gatvėje buvo smagu laižyti pistacijomis kvepiančius ledus. Ruduo visada baigiasi žiema.
Dvi valandos tiesos: „Nachlass, kambariai be žmonių“, spalio1-8 dienos, Menų spaustuvė, Juodoji salė.
