Ieškodami žmonių, žiūrinčių mirčiai į akis, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ svečiai lankėsi ligoninėse, laboratorijose, senelių namuose, kalbino, klausė, ką šie išėję norėtų palikti po savęs.

Vokiškas žodis „Nachlass“ („nach“ – liet. „po“, „lassen“ – liet. „palikti“) reiškia rankraščių, užrašų, korespondencijos ir kitų dokumentų kolekciją, likusią po žmogaus mirties.

Jos artumas daugumai „Nachlass“ personažų tampa pagrindine pasakojimo ašimi, išeities pozicija. Kad ir kaip dviprasmiškai tai skambėtų. Žmonių prisipažinimai, gyvenimo situacijos skiriasi, tačiau visas vienija neišvengiamybės artėjimas. O kambarių scenografija, asmeniniai daiktai, vaizdo įrašai dar labiau pabrėžia veikėjų savitumą.

spektaklis
Foto: Organizatorių nuotr.

Šveicarijoje gyvenęs (dar gyvenantis?) turkas Celalas Tayipas azartiškai domisi, kas jo laukia „po to“: matuojasi maršką, kuria bus apvilktas jo kūnas, nori pamatyti savo karstą, daug meldžiasi. Mirti Ciuriche taip brangu ir taip norisi kuo greičiau atgulti gimtajame Stambule, kad, jei įmanytų, tuoj pat išskristų su danguje matomu Turkijos avialinijų lėktuvu.

Jo kambaryje, ankštutėje maldos celėje, žiūrovai turi nusiauti batus. Ant kilimo stovi indas su cukraus pudra apibarstytais turkiškais saldėsiais. Vaizdo įraše šeimininkas mandagiai siūlo jų paragauti.

Sekretorė Nadine Gros svajojo dainuoti scenoje, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. 1990 metais jai buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė. Tą laiką kambaryje atsivėrusioje scenoje mena baltas mocheros megztinis. Moters pasakojimą „Nachlass“ kūrėjai įrašė likus kelioms dienoms iki jos mirties. Nadine atvyko į Šveicariją, kad savanoriška eutanazija nutrauktų savo kančias.

Tad vieni spektaklio veikėjai patys renkasi nebūties datą, o kiti, tarkime B.A.S.E. šuolininkas su parašiutu Michaelis Schwery, sąmoningai žaidžia su mirtimi.

Ekstremalas pasakoja apie rizikingo pomėgio susietus bičiulius, kurių neteko. Dažniausia nelaimės priežastis – netinkamai parengtas parašiutas. Žuvusiųjų gedima itin savotiškai, jie prisimenami juodo humoro prisodrintais juokeliais, per bendraminčių susibūrimus klausomasi JAV vakarų kranto pankroko.

Atsisveikinęs su žmona, pabučiavęs dukrytę ir kopdamas į aukštą skardį, nuo kurio tuoj leisis su parašiutu, Michaelis nutrūktgalviškai pasakoja apie neprilygstamą skrydžio malonumą. Žiūrovų viešnagė pas parašiutininką baigiama dviprasmiška užuomina – skamba pankrokas.

Sukrečia vienas per kitą kalbančių senolių Annemarie ir Guentherio Wolfarthų dialogas. Diena iš dienos jau daugiau kaip 50 metų kartu praleidusi pora buvo įtūžusi, kai brazilė marti uždraudė jų anūkams mokytis tėvo kalbos. Seneliai sumanė „keršto planą“ – nusprendė atidaryti banko sąskaitą vaikų mokslams Vokietijoje.

spektaklis
Foto: Organizatorių nuotr.

Guentheris taip pat prisipažįsta jaunystėje palaikęs nacius, priklausęs hitlerjugendui. Iš esmės girdime Nobelio premijos laureato Guenterio Grasso istoriją. Liūdesys ir skepsis juos irgi atginė į Šveicariją – kartu nugyvenę, kartu pasiryžo ir savanoriškai mirčiai.

„Nachlass, kambarių be žmonių“ koncepcijos autoriai remiasi teiginiu, esą XXI amžiuje vėl imama domėtis mirties fenomenu. Vargu. Ko gero, yra priešingai – mirtį vejame ne tik iš kambarių ar aplinkos, bet ir iš minčių. O jei mirtis tampa vaizdų žmogaus pramoga, tai – jau kita tema.

„Nachlass“ kūrėjai naujai prisiliečia prie mažo žmogaus temos. Klausantis personažų, nejučia ima telktis liūdesys, nes iš ilgo žmogaus gyvenimo lieka tik tai, ką papasakoti užtrunka maždaug aštuonias minutes. Kai kurie likimai – tokie nepavydėtini, kad priverčia susimąstyti apie perspektyvą.

„Nachlass“ žiūrovai gali rinktis, kokia seka norėtų lankytis pas personažus. Todėl vieno bendro siužeto nėra. Kitaip tariant, kiek žiūrovų, tiek ir savitų pasakojimų. Nedavė ramybės spektaklio pradžioje neurologijos profesoriaus Richardo Frackowiako išsakytas priekaištas.

Britas prisipažino, kad nemirtingumo siekiąs savo mokslo darbais apie silpnaprotystę ir atmintį. „Jei užmiršite mano pasakojimą, gali būti, kad ir jums gresia kognityvinės atminties silpnėjimas“, – įdūrė R. Frackowiakas.

Deja, – norėjosi prieštarauti profesoriui, – spektaklio pasakojimai išdils visai dėl kitos priežasties: žinių žmogaus sąmonėje juos užklos nauji. Juk gyvename įvairiausių naratyvų pertekliaus sąlygomis, kasdien nešami begalinio pasakojimų srauto.