83 m. Iki plonyčių skarmalėlių susidėvėjusia širdele. O atkaklusis dirbinys, širdies stimuliatorius krūtinėje trankėsi it kultuvas.
Gelbėjo gyvastį. Ale taip trankė, taip kratė, kad greitojoje visi kas buvo, tas klausėsi kaip ten, krūtinėje dunksi, dusliai bubsi, verda žūtbūtinis karas dėl Gyvybės! Bet širdis, nusilpusi varguolė tilo ir nutilo. O Adolfas dar skubėjo, kažką labai greit sakė, žiopčiodamas dar vis stūmė stūmė stūmė, duso, kapojo, pūtė iš savęs paskutinę žinią Pasauliui.
Niekas ir nebesuprato. Gal prabilo tuo anuoju, dieviškuoju balsu, kuris gyviesiems jau ir neįmanomas.
Mirė vos sustojus greitajai prie ligoninės.
Ir susirinko bene visi Lietuvos žyniai. Su baltu iškilnumu. Ir stuksėjo savo gumbuotomis lazdomis. Ir kratė – eidami - savo varinius simbolius. Ir tylėjo. Ir klinksėjo kanklės. Ir liejosi raudų giesmės. Ir prie kapo duobės pleveno Romuvos vėliavos. Ir suplaukė daugel žemionių iš visos Lietuvos. Daugel užsivilkusių – it senovėje kaip ir buvę – baltu baltu baltu, o ne juodu juodu juodu.
Ir keista, nepaprastai keista: kai liūtys liejo, šlapino, merkė Lietuvą per visą Lietuvą, tai prie kapo duobės švietė nuliūdusi Saulė ir gamtmeldžių vėliavas plazdeno prabudęs ankstyvo rudens vėjelis. O apeiginis gamtmeldžių simbolinio lauželio dūmas dryko bemaž tiesiai Dangun. Ir žyniai per tą dūmą, kad žinia pasiektų Dangų, iššaukė visą velionio Adolfo gyvenimą. Kaip jysis pradėjo ir kaip anasis nuo šiol ir baigė. Ir gulė duobės dugnan ąžuolo vainikas su lietuviško ornamento juosta, ir kalbėjo žyniai pagret su pašaliečiais visam svietui koks Žmogus ką tik pakilo į paskutinę kelionę per simbolinį stiklo kalną link Dangaus.
- Man Tėvynė Lietuva yra čia! Su štai šituo Dangum, su šituo duobės moliu, su žaluma, su štai visais man mielais Žmonėmis. Man Tėvynė be tokių, šventai Lietuvai pasišventusių Žmonių, kaip velionis Adolfas Gedvilas – neįmanoma. Tai vertė, matas, saikas. Ir dora. Ir moralė. Ir darbštumas. Ir pragariškas gyvenimas. Lyg Lietuvos sopulys per sovietmečio okupaciją. It savęs kalinys, lyg prakeiktasis su savo unikaliu talentu, ištikimybės ugnim Lietuvai.
Buvo visko, kai net KGB šnipai lindo į dirbtuves, čiupinėjo ką tik išdrožtus drožinius, čia pat vertino kaip kontrą komunistiniam režimui, bet neva tai pasigailėję nusavindavo, išsinešdavo šedevrus. Ir žemai lenkiamės jo gyvenimo Draugei, gyvenimo kelionės Bendražygei Magdalenai už tai, kad lygiagret pasidalino su Velioniu ir kančia, ir idėja, ir žmogišku džiaugsmu. Be meilės, be pareigos, be doros, be idėjinės ištikimybės tie dalykai tiesiog būtų nesuprantami.
Taip kalbėjo dažnas.
Toks nuo gilios senovės išlikęs paprotys, kad kožnas aplankęs palaidonės vietą ant kapo sudeda rogą, Saulės ženklą iš akmenėlių. Ir tikėtina, kad tokių rogos ženklų ant Lietuvos didžio Sūnaus kapo bus daug. Ir kasmet. O pats velionis Adolfas Gedvilas per savo gyvenimą mums visiems, Lietuvai, paliko savo Saulės saulėtą ženklą. Daugybę po visą pasaulį pasklidusių medžio drožinių, dvi autobiografines knygas, keletą brošiūrų ir savo paties rankom pastatytą namą – muziejų prie Telšių, Ryškėnų miestelyje.
Visus kvietė kol esmi gyvas sveikas buvęs ir kviečia dabar, kai jau po viskam. Niekur kitur jokia akis nepamatys tokių iš vientiso medžio kamieno išdrožtų unikalaus grožio vazų, bareljefų, skulptūrų, paminklinių ansamblių, smulkiosios drožybos grožmenų ir begalės interjero puošmenų, vitražo ir dar daugybės įvairiausio kitokio paveldo. Ir net ištiso kambario grindų, parketo iš įvairaus medžio po mažytę kaladėlę išdėlioto... Gedimino kalno! O kur dar meniško drožinio stebuklai: lovos, stalai, staleliai, albumai ir menininko meilė: Lietuvos kunigaikščių bareljefai ir dėlionės iš akmenų. Ir visa tai sutilpo į vieno Žmogaus gyvenimą! Šitiek nuostabos ir grožio!
Žinoma, materialūs daiktai yra tik liudijimas. Netgi savęs tik daiktinis įprasminimas. Svarbesnis dvasinis turinys.
Kaip turėjo jaustis tas teisuolis Velionis, kurį KGB apšaukė liaudies priešu, persekiojo, nuolat auklėjo ir kliudė gyventi? Kaip turėjo jaustis Adolfas Gedvilas, kai vėliau, už pagonišką (geriau sakyti – gamtmeldišką) gyvenseną, šventą Gabijos ugnelę jųjų namuose iki šiol, Bažnyčia apkaltino velnio išnarom? Kaip, kai po pamokslų prošal namų slinkusios davatkos rėkė ant viso kiemo ir pro vartus spjaudė ant netikšų, ant tariamų judų, kurie kažkada tokie patys išdavė ir nukryžiavo jųjų dievinamą Jėzų Kristų? Kaip Žmonai? Kaip jųjų Vaikams? Kaip kaimynams, kaip visam kaimui ir visai bendruomenei? Kažkaip. Su gėla ir skausmu. Per kančią.
Ir visa tai dėl kieto tikėjimo savimi. Matyt, tas kietumas toks pat, kurių analogiška lemtis. Toks dažnas ištremtas, nužudytas ir per jėgą trintas ištrintas iš atminties. Tai lygiai tas pat lyginant su mūsų protėviais, kurie mums išsaugojo lietuvišką kalbą, raštą ir papročius. Kaip ir kiekvienas knygnešys ar tas, kuris tikėdamas Lietuva pokario metais griebė šautuvą ir pasuko partizano taku.
Tautos dvasingumo stuburas išlieka stabilus. Toks, kaip Adolfas Gedvilas.
Ir tylumoj užplūsta mintys, kad visas tas mūsų populistų ir net mokslininkų šurmulys, kad klasikine prasme mes jau nebe tauta, o jau kažkokia „modernioji tauta“ arba, kad nacionalizmas – blogis, o „modernusis nacionalizmas“ – gėris, atrodo visiški niekai. Iš kažkur išdygsta piktžolės, kurios vapa: tavyje nėra ir negali būti Tėvynės. Velionio Adolfo Gedvilo fone tokio tūlo psichoterapeuto pasakymas, kad: „Lietuva yra tam tikra abstrakcija, nėra tokio daikto kaip Lietuva. Jeigu mes sakome: „aš myliu Lietuvą“, tai iš tiesų galvoje turime dirbtinai sukurtą objektą“ atrodo tarsi spjūvis ne tik žmonėms, aukojantiems gyvenimus vardan Lietuvos, bet ir klasikine prasme patriotizmui.
O tūlo istoriko daktaro „auksinė mintis“, pasakyta per „Žinių radiją“ tiesiog užmuša: „Esmė ta, kad lietuviai nebenori būti lietuviais. Ta problema kyla iš mūsų piliečių santykio su valstybe“.
Netiesa. Lietuviai nori būti lietuviais ir aukojasi Lietuvai. Ir kilni auka, pamokanti, šviečianti kelrode žvaigžde buvo visas Adolfo Gedvilo gyvenimas. Gyvenimas Lietuvai vardan Lietuvos.
