Statinys net šiais laikais žavi novatoriškumu: grakščiomis išorės ir vidaus linijomis, patogumu, puikia akustika ir paslaptingai nuteikiančia mėlynos spalvos žiūrovų sale, į kurią stebėti spektaklių žmonės važiuoja šimtus kilometrų. Jei darbuotojų užkulisiuose ar salėje susirinkusių žiūrovų paklaustumėte, ką jie žino apie Lietuvą, didžioji dalis be abejonės išpoškintų Almo Švilpos pavardę, kuris spalio 12 – 15 d. naujausioje VCO premjeroje „Faustas“ grįžta atlikti įspūdingosios Mefistofelio rolės.
Aštuoniolika metų Esene gyvenantis ir dainuojantis lietuvis vadinamas Aalto operos teatro žvaigžde. Šalyje, kur opera mylima taip pat, kaip Lietuvoje krepšinis, tai – didžiulis įvertinimas, apie kurį svajoja daugelis solistų.
Almas Švilpa: „Čia konkurencija yra didžiulė. Vokietija, na, sakykime vokiškai kalbanti Europa yra lesykla visiems mūsų pasaulio miško paukščiukams. Būtent į šitą lesyklą nori visi, nes daugiau niekur nėra tokių galimybių, tokių kontraktų, vadinamų „fest“: su jais tu atvyksti, dirbi, gali įsikurti, gauni socialines garantijas, esi aprūpintas žmogus. Tarkime Prancūzijoje taip nėra, - ten yra teatras, didelis teatras, bet ten tu atvykai, buvo surinkta trupė, visi padainavo spektaklio pavadinimą ir išvažiavo. Viskas. Toliau eina kiti ir taip dirba dauguma. Būtent tuo skiriasi vokiškoji dalis ir čia važiuoja tiek amerikiečiai, tiek rytų europiečiai.“
Visi tokios vietos trokšta, o lietuvis ją turi! Tiesa, kelias į šį pripažinimą užtruko ilgus sunkaus darbo metus, kai kartais per sezoną tekdavo dainuoti šešiasdešimt ar net aštuoniasdešimt spektaklių. Tai – stulbinantys skaičiai. Ir tik viename teatre išdirbęs penkiolika metų Almas Švilpa galėjo pasijusti privilegijuotas. Eseno teatras klaipėdiečiui pasiūlė puikų kontraktą, garantuojantį sotų bei patogų gyvenimą. Pagal jį boso ir baritono partijas atliekantis solistas per sezoną privalo sudainuoti dvidešimt spektaklių, už kuriuos gauna nuolatinę algą. Kiekvienas papildomas pasirodymas scenoje jau apmokamas pagal didesnį tarifą.
A.Š.: „Būti svečiu – dar geriau. Būtent taip dainininkai užsidirba pinigus. Turi savo kontraktą su mėnesine alga ir jei kur išvažiuoji jis nėra nutraukiamas. Ar aš dabar su jumis kalbuosi čia, ar du su puse mėnesio buvau Lione (Prancūzija – aut. past.) – mano garantijos ten nenutrūksta. Yra tam tikri darbai, kuriuos privalai atlikti savo teatre, bet toliau visą laiką gali organizuotis pats.“
Tik nepagalvokite, kad be darbo teatre, 45-erių solistas sėdi koją ant kojos užkėlęs. Praėjusio sezono pradžioje jis du su puse mėnesio dainavo Lione, vėliau buvo mėnuo Lietuvoje, repetuojant naujausią „bohemiečių“ pastatymą – Ch. Gounod operos „Faustas“ premjerą. Tačiau tuos dvidešimt kontrakte įrašytų spektaklių vis tiek reikėjo atidainuoti. Ir papildomus, kurių paprašys teatro vadovybė. A. Švilpa atviras – darbo už uždarbio jam pilnai pakaktų ir Esene. Į kitus Europos teatrus jis važiuoja tik dėl to, kad gyvenimas užsidarius mažame vieno miesto pasaulyje - nenaudingas žvelgiant ir iš kūrybinės, ir iš praktiškosios pusių. Žinoma, į Vilnių solistą vilioja visai kiti argumentai, tačiau apie juos – kiek vėliau.
A. Š. : „Negali būti viename teatre, nes net ir jame tapsi neįdomus, niekas tavęs nenorės imti. Kita vertus, būdamas dainininku ir neturėdamas nuolatinio darbo esi įvarytas į kampą. Tau paskambina, pasako, kad nori tavęs toks ir toks teatras, išdėsto sąlygas, kiek spektaklių, o ką tu? Tarkime aš esu šeimos galva ir turiu ją išlaikyti, rūpintis, juk tai mano svarbiausia funkcija. Tokioje situacijoje imi ir važiuoji, jei tik esi laisvas. Nesvarbu, sergi, nesergi, - važiuoji, bandai, darai. Jau dabar aš turiu galimybę pasakyti „ne“, nes esu apdraustas, gaunu tam tikrą pinigų sumą. Kita vertus, jei dabar būčiau laisvas, dainuočiau tik Wagnerio muziką. Taip jau yra – jei dainuoji Wagnerį, kitam repertuarui tavęs neima, ar agentai nenori parduoti, nes jis vienas daugiausiai apmokamų ir sunkiausių darbų. O aš dainuoju nuo Handelio iki to paties Wagnerio ir kol kas sekasi.“
Didžiulis džiaugsmas turėti tokį tvirtą užnugarį, kai gali nebesibaiminti dėl to, kad kitą sezoną gali likti niekam nebereikalingas. Tačiau Almui kur kas svarbesnis kitas argumentas. Vyras nuoširdžiai sako, kad yra šeimos žmogus, todėl kiekvienas išsiskyrimas su žmona Jolita ir devyniolikmete dukra Kristina Otilija bei ketveriais metais jaunesniu sūnumi Arijumi.
A.Š.: Atsimenu, kai maži vaikai būdavo, tekdavo išvažiuoti, sėdėdavau mašinoj, o vaikai, žinot, kai maži: „Tėti, grįžk!“. Tai darydavom taip: sakydavau „ne, ne, niekur nevažiuoju, čia į kiemą einu, gėlyčių parinkti...“ Susidėdavau krepšius, kai jie nueidavo, pasiimdavau į mašiną ir išvažiuoju... Paskui važiuoju skaudančia širdim...“
Almas prisimena, kad tokie pabėgimai prilygdavo sunkiausiems scenos išbandymams. Gal dėl to, kad puikiai žinojo, ką jautė namie likę jo vaikai. Juk kažkada, dar būdamas mažas, jis pats patyrė tą liūdną ilgesio jausmą. Dainininko tėtis buvo jūreivis, kurio namuose kartais nebūdavo net pusę metų. Paskui sugrįždavo keliems mėnesiams ir jūra vėl jį išplukdydavo į tolimuosius kraštus. Natūralu, kad berniukas labai pasiilgdavo tėčio. Užtat kiekvienas sugrįžimas tapdavo tikra švente.
A.Š.: „Tėtis buvo tas, kuris grįždavo ir kažką parveždavo iš užsienio. Norėdavo kompensuoti savo kaltę, kad taip ilgai nebuvo namuose. Ir pats dabar tą suprantu. Kai vaikai buvo maži, būdavo, išvažiuoji, grįžti, atrodo padovanosi brangesnį, įdomesnį žaisliuką, kad tau vaikas atleistų, kad taip ilgai nebuvai namuose... Bet gyvenimas yra gyvenimas...“
Savaime suprantama ir tai, kad mažojo Almo svajones buvo užvaldę tolimieji kraštai, vaiko sielą vilioję tarsi knygose skaitytos pasakos.
A. Š.: „Aš užaugęs tarp laivų dar senais laikais, kai uostas buvo gyvas ir tie laivų žiburiukai, kai sutemsta... kiekvienas laivas uždega savo žiburėlius, pasižiūri ir tai yra kažkokia pasaka...
Svajojau būti jūreiviu, tikrai labai norėjau, tik tėtis kartą pasakė: užtenka vieno durniaus šeimoj. Nukirto, kaip peiliu. Žinoma, jūreivio darbas yra labai sunkus, visų pirma tie ilgi tarpai – mėnesių mėnesiai be šeimos, artimųjų. O žmonės, kurie į tave iš kranto žiūri, galvoja, kad tai yra romantika, ir mano žmona sakė, kad taip įsivaizdavo: plaukia laivas, deginasi jūreiviai prieš saulę, palmės, suprantat, beždžionėlės šokinėja, viskas gražu, kaip iš „multiko“. Gal ir aš taip maniau, bet iš tikrųjų, mano tėčio žodžiais, romantikos ten labai mažai.“
Ko jau ko, bet muzikos Almo svajonėse tikrai nebuvo. Tačiau dainininko mama jau tada įžvelgė vienturčio sūnaus gabumus.
A. Š.: Mano mama siuvėja ir dabar juk dažnai einu matuotis rūbų, žiūru, man įdomu, viskas artima, žinoma. Anksčiau, kai buvau mažas, juk kai vaikas susirgdavo, negalėjai nei į darželį vesti, nei auklę samdydavo, tai mane, pavyzdžiui, vesdavosi į siuvyklą. Ten man, aišku, greit nusibosdavo, tai pastatydavo ant stalo ir sakydavo: „Almuti, padainuok“. Ir aš dainuodavau, gal po to mane mama su muzika ir susiejo.“
Nors berniukas buvo labai judrus ir visuomet mėgo sportą, motina pirmoką sūnų nuvedė į muzikos mokyklą, kur jis pradėjo mokytis groti akordeonu. Almas juokiasi, kad ilgai džiaugsmas dėl tokio pasirinkimo netruko, juk pirmieji instrumentalisto žingsniai visada labai sunkūs, nes dirbti reikia labai daug.
A. Š.: „Kai mokytoja sako, kad reik gamą sugrot, etiudą išmokt, vaikui gi nebepatinka, nes sėdi už instrumento, tampai jį kaip katiną, viena ausis klauso, ką ten groji, o kita girdi, kad vaikai už lango futbolą žaidžia ir dar rėkia „Almai, ateik, reik vartininko!“. Negali, reik mokytis, išmokt iki galo, taip ir atėjo momentas, kai pasakiau mamai: „va ir šitas mano draugas metė muzikos mokyklą, ir šitas jau metė, ir aš irgi mesiu“. Kaip dabar atsimenu mamos žvilgsnį, kai ji atsisuko ir nieko nepasakė, bet aš antrą kartą to paties nebekartojau, nes viskas buvo aišku.“
Po aštuonių klasių, atėjus laikui rinktis tolesnį kelią, mama Almą ir vėl įkalbėjo nenusigręžti nuo muzikos. Tiesa, akordeonas atkrito iškart ir negrįžtamai.
A. Š.: „Baigęs akordeoną, iš karto nunešiau jį mamai nieko nesakęs į komisą, už ką gavau labai daug velnių paskui. Instrumentas buvo naujas, o tais laikais „Royal standart“ akordeoną gauti buvo labai didelė problema. Aš jį nunešiau ir jį pardavė per 3 dienas. Neliko akordeono, viskas. Nebėra. Aš į jį žiūrėti nebegalėjau. Aišku, dabar to gailiuosi, bet, žinote, vaikas yra vaikas.“
Tuo metu Klaipėdoje buvo tik viena vieta, kur keturiolikmetis jaunuolis galėjo mokytis muzikos – tai tuometinis Stasio Šimkaus technikumas. Almas įsitikinęs, kad būtent šioje įstaigoje likimas ėmė siųsti jam ženklus, rodančius, kuriuo keliu toliau sukti.
A. Š.: „Ateidamas į „šimkinę“ rašyti to popieriuko, priėmimo popieriaus, rašau ir girdžiu, kaip atsidaro durys ir tokiu pastatytu balsu: laba diena. Tai kaip čia sekasi... kas čia dabar... tai kaip, ar niekas neatnešė pareiškimų? Aš kaip tik sėdėjau priešais tokią lentikę, kur buvo surašyti visi skyriai, ir žiūriu: dainavimas – 0. Taip buvo dėl to, kad ten priimdavo po 11 klasės, o jiems egzaminai baigdavosi vėliau, tai pamaniau, kad jei 0, tai mane paims, be to maniau, kad „wow“, čia turbūt dainavimo mokytojas kažkoks, ir kad dainavimas būtų geriau, nei chorvedyba. Aš taip iš karto: „Laba diena, norėčiau dainuoti ir t.t.“ Na, sako, tai einam, pažiūrėsim, ar balsą turit. Nuėjom į klasę, padainavau ten du ar tris gaidelius ir sudominau profesionalą Vytautą Pliupinską, kuris buvo mano pirmasis mokytojas. Taip aš atsiradau dainavimo katedroje.“
Lygiai taip, antrame kurse, pamatęs su savo studentais į Klaipėdą koncertuoti atvykusį garsų operos solistą Vladimirą Prudnikovą Almas iškart nusprendė, kad nori pas jį studijuoti.
A. Š.: „Pamačiau V. Prudnikovą ir viskas – čia yra mano mokytojas, pas jį mokinsiuos – pasakiau mergaitėm bendrakursėm, tarp jų ir dabartinėj mano žmonai. Mergaitės: „Jo, jo, mokinsies...“ Kaip žinot, mokiausi ir baigiau! Kažkada vėliau važiavom 5 troleibusu pro Operos teatrą irgi su kursiokėmis, tada sakiau: „Dainuosiu šitam teatre“, reakcija, žinoma, buvo dar didesnė... Ir... Dainavau tam teatre.“
Dabar Almas Švilpa žino, kad kelias, kuriuo eiti jam sufleravo likimo ženklai, buvo šimtu procentų teisingas. Vladimiras Prudnikovas pasirodė esąs puikus dėstytojas. Tik vėliau Almas sužinojo, kad antrajame kurse norėta iš tuometės konservatorijos jį išmesti. Tuomet užstojo garsusis tenoras Virgilijus Noreika. O jau po metų tas pats studentas buvo pakviestas dainuoti į Operos ir baleto teatrą.
Vėliau Šveicarijoje laimėjęs konkursą ir metus padirbęs Ciuricho operos studijoje, gavo puikų patarimą važiuoti į Vokietiją, kur perspektyvos pasiekti operos olimpą buvo kur kas geresnės, nei žvaigždes į pastatymus kviečiančiame Šveicarijos teatre, kur jauno dainininko tobulėjimas niekam nerūpėjo.
Paskui buvo metais Karlsrūėje ir lemtinga pažintis su vengrų kilmės dirigentu Štefanu Šoltešu – Eseno Aalto teatro vadovu. Daugelis jį vadino despotu, tačiau Almas Švilpa jam be galo dėkingas už septyniolika nepaprastai reiklių, tačiau tuo pat metu ir labai darbingų bendradarbiavimo metų.
A. Š.: „Jis niekada nesakydavo, kad gerai padainavai, - sakydavo, jei kas blogai būdavo. Kažkaip jis galvojo, kad dainininkas turi pasitikėti savimi, o jei taip yra, tai nereikia jo liaupsinti. Taip ir buvom išauklėti.
Kartą jis priėjo po spektaklio ir pasakė: „Žinot, ponas Švilpa, 16 metų apsimokėjo tokiam Votanui, kaip jūs padainavot šiandien.“ Vat čia man buvo gražiausi jo pasakyti žodžiai.“
Vis dėlto, dar išraiškingesni nei profesijoje likimo ženklai Almą lydėjo asmeniniame gyvenime.
A. Š.: „Atsimenu antro kurso rugsėjo 1-oji, 86-87 metai. Įeinu į „šimkinę“, užlipu laiptukais ir pamatau stovinčią merginą. Ir šiandien galiu pasakyti, kokius batus ji avėjo, kokia dėvėjo suknele, koks buvo diržas, jo spalva... Viską. Bet tai buvo sekundė, galbūt ne meilė iš pirmo žvilgsnio, bet nežinau... Gal net negalėčiau pasakyti kokiomis aš kelnėmis buvau, ar kokie šiandien buvo režisierės batai, kas buvo prieš 15 metų, nes man tokie dalykai nesvarbūs, bet čia... Čia iš karto viską galiu pasakyti, kaip iš paveikslo, iš nuotraukos. Be abejonės tada net nepamaniau, kad tai bus mano žmona, kad ėmiau ir miegoti nebegalėjau – ne, ne taip buvo.“
Tai buvo kursiokė Jolita, įstojusi iškart į antrąjį technikumo kursą. Galbūt tai ir nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau iš Šilalės kilusi mergina krito Almui į širdį. Po kurio laiko pora ėmė draugauti, kartu išvažiavo į Vilnių ieškoti naujų galimybių. Kol Švilpa studijavo Konservatorijoje, taip pat dainavimo specialybę Klaipėdoje baigusi Jolita įsidarbino į Operos ir baleto teatro chorą. Juodu susituokė po septynerių draugystės metų.
A. Š. „Mes būtent dėl to ir susituokėm, kad atsirado galimybė pačiam save išlaikyti. Dabar jaunimas tuokiasi ir net nekelia tokių minčių – tėvai duos – o kam tada tuoktis, jei duos... Man tai buvo nelogiška. Kai po operos studijos gavau kontraktą, kai supratau, kad pradėsiu uždirbti pinigus, neprašysiu mamos, tėčio „duokit“, - man to nereikės daryti, tada ir nutarėme mūsų santykius sujungti ta linkme.
Jolita tapo didžiausia mano gerbėja ir reikliausia kritike. Tai yra žmogus, prieš kurį aš nulenkiu nosį, kai po spektaklio mane pradeda barti. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu tokią galimybę, - man kolegos net pavydi, nes žino, kad man dainuojant, mano žmona yra salėje, visad klauso. Tai nėra savaime suprantama, - tokioje specialybėje, tai – labai stiprus ramstis, tvirtas petys.“
Po metų Karlsrūėje gimė Kristina Otilija, o dar po ketverių jau Esene – Arijus. Nors abu vaikai gabūs muzikai ir skambina fortepijonu, dabar penkiolikmečiui Arijui labiausiai rūpi futbolas. O štai Kristina nuo mažumės pasirinko dainininkės dalią. Jau dvejų metukų ji mintinai galėdavo padainuoti tėčio atliekamas partijas. Tiesa, triūso ir nervų tėvams tai kainavo nemažai.
A. Š.: „Jų muzikos mokyklos tokios labai, nepabijosiu to žodžio, lėkštos. Mokinė gali tris metus groti „Du gaidelius“ ir jei ji nenorės toliau eiti, mokytojui – vienodai. Čia ne taip, kaip mūsų laikais buvo, kaip mokytojas despotas: čia gamoj vietoj to, aną pirštą padėjai, kaip galima, pasaulis sugrius... O čia – ne. Už tai sėdėdavom su dukra ir ji atsimena, kaip verkdavo: taip, čia iš trijų natos, čia šešioliktinė, aštuntinė... Dabar ji galvoja eiti į muzikus.“
Nors daugiausiai laiko Švilpų vaikai praleidžia Vokietijoje, pakalbėję su jais vargiai tai suprastumėte. Nei jų, nei Jolitos ar paties Almo kalboje neišgirsite akcento. Pora jau dvidešimt metų svečioje šalyje gyvena, kaip tikri lietuviai – namuose bendrauja tik sava kalba, skaito žinias, mato lietuviškas televizijos programas, o savaitgaliais dažnai pats Almas stoja prie puodų ir verda didžkukulius. Be to, visas vasaras operos solisto šeima leidžia Lietuvos pajūryje, už kurį, jų įsitikinimu, nieko geresnio būti negali.
A. Š.: „Vienais metais sūnus man sako: tėti, bet, žiūrėk, važiuoja į Kaliforniją kiti, ką, mes sau negalim leisti? Gal mes ir galim, bet mes su mama nenorim, mums Lietuva yra geriau, nei Kalifornija. Kai užaugsi, užsidirbsi pinigų, galėsi važiuoti, kur norėsi – visas pasaulis po tavo kojom bus. Ir iš tiesų – vaikai čia mielai važiuoja, yra įpratę ir jaučiasi lietuviais.“
Nors vaikai jau gerokai ūgtelėję, Almas su Jolita jiems ir dabar skiria daug dėmesio. Solistas vis dar stengiasi į kitus teatrus važiuoti tik tuomet, kai labai reikia. O argumentas, kad taip daugiau operos gerbėjų išgirs jo balsą ir sužinos pavardę, nieko nereiškia.
A. Š.: „Jei kalbėtume apie populiarumą, ko gero reikia rinktis ne klasikinę muziką, ne operos sceną, o populiariąją, kitus dalykus. Jei žiūrėtume į garsiausias pavardes, kaip A. Netrebko, taip – ji yra diva, bet ar ji populiari? Ar kiekvienas gatvėje gali pasakyti, kas ji tokia? Ne. Tie laikai praėjo – Maria Callas, Pavarotti – praėjo. Galbūt dėl to, jog buvo tokios asmenybės, kurios daugiau nepasikartos? Arba paprasčiausiai buvo kitaip žiūrima į operą.
Dabar konkurencija yra didžiulė. Žmonės dirba, nes myli tai, ką daro. Man patinka stovėti scenoje, man patinka kurti vaidmenį, pavyzdžiui šiandien man patinka būti Mefistofeliu, tikrai patinka ta partija. Man patinka dirbti su žmonėmis. Bet galvoti, ar aš populiarus... Ar mane ant operos žurnalo viršelio uždės... Juk tai – padaroma: trys tūkstančiai eurų ir bus ta tavo nuotrauka ant to viršelio, visiškai ne problema. Bet ar man to reikia? Ne, 100 procentų – ne.
Kaip bebūtų, režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir maestro Gintaro Rinkevičiaus Vilnius City Opera pastatymams Almas Švilpa laiko randa net ir labai suspaustame darbų grafike. Jau vien dėl to, kad, pasak jo, tokio lygio spektaklių, kokiais savo žiūrovus lepina „bohemiečiai“, retai pamatysi net garsiausiuose Europos teatruose.
A. Š.: „Galiu pasakyti iš to, ką mačiau ir kur dirbome kartu, tai „Toska“, ar dabartinis „Faustas“. Nemanau, kad kiekvienas tokio lygio teatras Vokietijoje galėtų sau leisti tokį pastatymą, kaip „Faustas“, kurį žiūrovai gali išvysti Kongresų rūmuose. „Toska“, mano nuomone ir yra super darbas, super dainininkai, super pastatymas. Paprasčiausiai tokiam teatrui tai būtų kiek brangoka, nes iš tiesų žmonės čia yra surinkti aukščiausio lygio – visi profesionalai. Apie save čia nekalbu – kaip sako: žmogų kuklumas puošia...“
Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje net aukščiausio lygio operos solistai niekada neuždirbs tokių honorarų, kokius jiems moka kiti teatrai. Nepaisant to, visos scenos žvaigždės atsisako pelningų pasiūlymų ir skuba į Vilnių.
A. Š.: „Esame maža tauta ir kiek su kolegomis dainavome pastatymuose kitose šalyse, miestuose, visi kažkaip didžiuojamės ir norime būti lietuviais. Mes čia užaugę, tai yra mūsų šalis ir mūsų gimtinė. Tai – mūsų mentalitetas. Dažnai sakau, kad jau 20 metų gyvenu Vokietijoje, 20!, bet niekada nebūsiu vokietis ir nenoriu juo būti. Nenoriu kalbėti vokiškai visai be akcento, - taip, kalbu gerai, be problemų, bet esu lietuvis, mano šaknys čia, man patinka vaikščioti po Vilnių, nes čia yra mano jaunystė, mano gražiausias laikotarpis – gyvenimo, kai buvau studentas, tai yra mano atsiminimai.
Galų gale – pinigai nėra viskas gyvenime. Tai – didelė kažko dalis, bet pinigų mes užsidirbame kitur ir nereikia mums rankos ištiesus vaikščioti ir galvoti, kaip vieną kapeikutę kažkur suskaičiuoti. Ačiū Dievui, yra taip ir mes labai mielai visi važiuojame į Lietuvą.“