– Vilniuje statėte miuziklą „Rent“, dirbote ir Vilniaus kolegijoje, taigi tikrai ne pirmą kartą esate Lietuvoje. Ar tai jūsų pirmoji viešnagė Klaipėdoje? Koks įspūdis?
– Dar 2014 m. Lietuvoje, Vilniaus Kolegijoje vedžiau meistriškumo kursus. Nuo tada į Vilniaus atvykdavau porą kartų per metus. 2016-ųjų vasarą, mane pakvietė būti muzikos direktoriumi miuzikle „Rent“ Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre.
Klaipėdoje esu pirmą kartą. Domėjausi jūsų miesto istorija – tai buvusi Prūsijos sostinė, per karą žiauriai sunaikinta, o tada atgimusi ir tapusi industriniu miestu. Po Sovietų sąjungos griūties miestas vėl ėmė kurtis – įspūdinga.
– Pakalbėkime apie miuziklą „Čikaga“ – vadovaujate atlikėjų atrankoms, esate muzikos direktorius, diriguosite. Kaip gerai jį žinote? Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su juo?
– Pirmą kartą prieš dešimt metų pamačiau jį Londone – buvau trumpajame pretendentų diriguoti sąraše. Nedirigavau, bet labai gerai išmokau partijas, tad norėjau kur nors pasaulyje jį sudiriguoti. Šiame teatre dirigento role dalinsiuosi su Vladimiru Konstantinovu.
– Kuo įdomus miuziklas „Čikaga“? Kodėl jį taip mėgstate?
– Jis ikoniškas ir populiarus. Siužete susipina komedija ir tamsa. Tai – linksmas, energingas kūrinys, ji labai smagu diriguoti.
– Vadovaujate atrankai, kurioje dalyvauja daug operos solistų ir dainininkų. Ko ieškote?
– Ieškome dainininkų, kurie jaustų sceną. Gali turėti puikius balsus, būti garsūs, bet ypač svarbu jausti teatrą, judėti ir šokti – kitaip dirbti būtų sudėtinga.
Tačiau meistriškumo kursuose dalyvauja daugybė jaunų atlikėjų, kurie mokosi ir bando tapti profesionalais. Lietuvos muzikinis teatras turi ateitį.
– Kas svarbu miuziklo „Čikaga“ atlikėjui? Kuo jis turi išsiskirti?
– Stiprias vaidybos galimybes – vaidyba čia svarbiau nei balsas. Tai nebūdinga Lietuvos muzikiniam teatrui, bet ypač svarbu, norint išgauti reikiamą stilių. Tekstas čia aukščiau muzikos, o ne muzika svarbesnė už tekstą. Taip veikia miuziklo teatrai Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV.
Lietuvoje balsas vis dar svarbesnis už vaidybą, kaip operoje. Tai nėra blogai, Lietuva turi puikias operos tradicijas, puikių solistų, baleto šokėjų, aktorių, bet miuziklo teatras čia dar jaunas. Bandysime atrasti tikrąjį miuziklo stilių „Čikagoje“. Su Rūta Bunikyte (pastatymo režisierė, – aut. past) žvelgiame panašiai, taigi, manau, kad „Čikagos“ miuziklas bus nuostabus ir jaudinantis projektas.
– Miuziklo žanras nėra toks populiarus Lietuvoje, kaip kitur Europoje ar ypač Amerikoje. Kodėl jį mėgstate ir kodėl, manote, lietuviai turėtų pamėgti miuziklus?
– Mano muzikinė karjera prasidėjo operos teatre. Opera – mano meilė, ypač R. Vagnerio. Tačiau miuziklas gali sukrėsti lygiai taip, kaip opera.
Svarbu į miuziklą žvelgti kaip lygų dramos teatrui, baletui ar operai žanrą. Kai žvelgiama rimtai, atliekama profesionaliai, pasiekiamas labai aukštos kokybės miuziklo teatras.
Lietuvoje žiūrovus reikia ruošti, kad suprastų, kas iš tiesų yra miuziklas. Klaipėda tam puikiai tinka, tačiau mums reikia ir publikos. Kyla klausimas, ar žiūrovai turi trokšti pamatyti kuo daugiau miuziklų, ar mums reikia imtis, statyti kūrinį, visiems teigti, kad privaloma jį pamatyti. Mano manymu, pastaroji išeitis teisingiausia.
– Vedate meistriškumo kursus ir čia, Klaipėdoje. Ką norite pasakyti atlikėjams?
– Nedainuoti. Susikoncentruodami į nuostabų balsą, atlikėjai praranda jungtį su tekstu. Visų pirma, reikia pažinti veikėją, siužetą, o tik tada kalbėti apie vokalą. Atvirai, operos solistai turėtų galvoti panašiai. Juk opera taip pat pagrįsta tekstu, realiomis situacijos. Keistas požiūris, kai atlikėjai siekia tik dainuoti garsiau už orkestrą – jei publika nesupras, galės perskaityti subtitrus. Kai dainuoji frazę, reikia paklausti savęs: ji tikra, ar tik graži. Dainuodami, ne dainuokite, o pasakokite istoriją. Pasakodami ją, dainuojate ir balsas tampa tikras.
Tuo tarpu miuziklo režisierė Rūta Bunikytė sako nebandysianti kurti šiuolaikinės „Čikagos“ versijos, stengsis stilizuoti originalų laikmetį, bei atskleisti John Kander muzikos padiktuotas Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes.
– Miuziklo muzikos vadovu ir pagrindiniu dirigentu pasirinktas Derek Barnes. Kodėl jis? Koks įspūdis dirbant su pasaulinio garso profesionalu?
– Su Dereku Barnes nebuvome pažįstami anksčiau. Mus supažindino teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Jis ir pasiūlė dirbti kartu su šiuo nuostabiu miuziklo žanro profesionalu. Darbas kartu įpareigoja kelti sau aukštus reikalavimus, nes atsiduri pasaulinės patirties miuziklo statymo sistemoje. Mums ji nėra pažįstama, tik žengiame pirmuosius žingsnius. Tai nepaprastai konkretus, inteligentiškas, tolerantiškas, reiklus ir atviras mūsų siekiui tobulėti profesionalas. Aš džiaugiuosi, kad šiame savo kūrybos etape sutikau būtent šį žmogų.
– Kokių atlikėjų jūs, kaip režisierė, ieškote?
„Čikagai“ reikalingi labai universalūs solistai-aktoriai, kurie būtų puikios choreografinės parengties. Stebėdami pretendentus, stengiamės nenutolti nuo šių reikalavimų. Bet kokiame darbe svarbu maksimaliai transliuoti žiūrovui partitūroje kompozitoriaus užrašytą medžiagą, paversti ją nepamirštamais, kiekvieno akordo vertais muzikiniais dramatiniais charakteriais. Būti miuziklo stiliuje nuo aktorinio atokvėpio iki partijos paskutinės natos.
– Miuziklas „Čikaga“ pirmą kartą statomas Lietuvoje: kokia bus lietuviška spektaklio versija?
– Tai tikrai bus interpretacija, tačiau ne šiuolaikinė. Stengsimės stilizuoti originalų laikmetį, bei atskleisti John Kander muzikos padiktuotas Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes. Tai bus stilingas, seksualus, ekspresyvus kriminalinis šou. Verta pamatyti, verta išgirsti.
