Aštuntą kartą „Meno avilio“ rengiama Kino stovykla – neformali kino kūrėjų, kritikų, kinotyrininkų, studentų ir žiūrovų diskusijų erdvė. Nuo šiandien iki liepos 30 dienos ji kuriasi Antalieptės vienuolyno patalpose, dalyvius pasitikdama šūkiu „Sveiki, atvykę į Antropoceną“.
Antropoceno pradžia laikomas XX a. vidurys, kai po atominės bombos bandymų aplinkoje atsirado plutonio izotopų. Jo požymiais taip pat įvardijami plastiko, betono, aliuminio taršalai, kurie ir po milijonų metų bus aptinkami žemės gelmėse.
Svarbiu veiksniu, pagal kurį būsimos geologų kartos nustatys antropoceno pradžią, gali tapti ir naminė višta. Anot antropoceno termino autoriaus geologo Jano Zalasiewicziaus iš Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė), nuo XX a. vidurio šie paukščiai taip paplito, kad jų palaikai taps fosilijomis, kurias didžiuliais kiekiais bus galima rasti visame pasaulyje.
Jei dėmesys kinu – nuoširdus ir tikras
Kai stovyklos rengėjai pasirenka tokią temą, natūraliai kyla klausimas, kaip nepadarius skriaudos gamtai tą stovyklą pasiekti, t. y., kaip išmetamosiomis dujomis nesuteršti renginio idėjos?
„Suprantama, žala gamtai bus padaryta, tai neišvengiama, – nusijuokė DELFI kalbinamas vienas Kino stovyklos kuratorių kinotyrininkas Lukas Brašiškis. – Būtų smagu pasiūlyti visiems keliauti vandeniu. Tai įmanoma net klaipėdiečiams – Nemunu, Nerimi ir Šventąja. Tačiau iš sostinės 5 Antalieptę kursuoja autobusas, juo ir vertėtų pasinaudoti, susodinus kuo daugiau savo bičiulių.“
Kino stovykla pretenduoja tapti bene pirmuoju Lietuvos forumu, kuriame bus diskutuojama apie antropoceną. Be to, lankysis tokie pasaulinio masto režisieriai ir kino teoretikai, su kuriais galimybė pabendrauti vargu ar greitai pasitaikys.
„Susumavus šias aplinkybes Antalieptės atokumas neturėtų tapti problema, ypač jei domėjimasis kinu yra nuoširdus ir tikras“, – sakė L. Brašiškis.
Pesimistinė Žemės pabaigos vizija
„Antropoceno tema diskutuojama ne tik mokslinėse konferencijose, tačiau imamasi ir praktinių darbų. Daugelis menininkų atsakingai reaguoja į esminius planetos pokyčius. Tarp jų randasi ir nemažai kino kūrėjų, kurie domisi ekologine problematika, skiria jai savo darbus“, – teigė L. Brašiškis.
Anot jo, geologai vis dar ginčijasi, filosofai, tenkindamiesi esamais faktais, kelia teorinės minties klausimus. O kultūros kritikai tvirtina, kad dėl antropocentrizmo įsigalėjimo po Apšvietos amžiaus „nežmogiškosios“ prigimties elementai buvo nepelnytai primiršti, į juos vertėtų pažvelgti naujai.
Tai savo darbais ir mėgina daryti Kino stovyklos svečiai – Lietuvos ir užsienio režisieriai, dokumentininkai, menininkai ir teoretikai. Menininkė Emilija Škarnulytė ir režisierius Benas Riversas stovyklautojams papasakos, kaip žvelgti į „nežmogiškuosius“ pasaulius, kad gamta nebūtų estetizuojama, pateikiama tik kaip gražus paveikslėlis.
Juos papildys kino teoretikas Tiago de Luca iš Voriko universiteto, rašantis knygą apie tai, kaip skirtingai Žemę vaizduoja XX a. pradžios ir XXI a. kinas.
„Anksčiau manyta, kad žmogus gali visiškai „administruoti“ Žemę, tai esą ves žmonijos progreso link. O XXI a. nuotaikos kur kas labiau pesimistinės. Ne vienas filmas atskleidžia, kaip žmogaus noras būti pasaulio centru privedė planetą prie ekologinės krizės, išryškino negatyvius naujos geologinės epochos požymius. Tai įrodymas, kad pavojų jau pradedame įsisąmoninti“, – darė išvadą L. Brašiškis.
T. de Luca skaitys pranešimą apie neįprastą pasaulio pabaigos vaizdinį labai palankiai sutiktame austrų režisieriaus Nikolauso Geyrhalterio filme „Homo Sapiens“ (2016). Holivudo „gaminiai“ pasaulio pabaigą piešia šiurpiais vaizdais, tačiau istorija dažniausia baigiasi gerai. „Homo Sapiens“ skleidžiama žinia – pesimistinė. Kūrėjas tikisi, kad šitaip žiūrovus paskatins permąstyti kasdienes savo veiklas.
Taip negali niekas kitas
L. Brašiškis prisipažino stovyklos programoje siekęs išryškinti dvi šiaip jau gana artimas temas. Vieni filmai ir pranešimai ekologinę krizę akcentuoja tiesiogiai, o kiti mėgina skverbtis į kasdienybėje nematomus „nežmogiškus“ pasaulius, kine seka gyvūnų ir gamtos reprezentacijos istoriją.
„Tarkime, dokumentininkui Mindaugui Survilai svarbu atverti gamtos pasaulį, pažvelgti į mišką taip, kaip negali niekas kitas“, – teigė L. Brašiškis. Kino stovyklautojai pirmieji pamatys ištraukas iš M. Survilos dar kuriamo filmo „Sengirė“.
Pasak L. Brašiškio, panašios strategijos laikosi ir Rugilė Barzdžiukaitė su kolega Dovydu Korba. Dokumentinės juostos „Rūgštus lietus“ autoriai penkerius metus įdėmiai stebėjo kormoranų koloniją Juodkrantėje.
„Šie filmai tiesiogiai nekalba apie ekologiją ar antropoceną, tačiau savomis priemonėmis mėgina įžengti į mums nematomus pasaulius“, – apibendrino kinotyrininkas.
Tarp svečių – pasaulinės garsenybės
Kino stovyklos rengėjai visada siekė paversti ją kino praktikų, teoretikų ir žiūrovų forumu, ne tik filmų aptarimo platforma. Šiemet stovykloje lankysis tokios pasaulyje žinomos figūros, kad susitikimai, tikimasi, turės didelės reikšmės lietuvių režisierių idėjų plėtotei.
Ekologijos filosofas Timothy Mortonas – neabejotina Kino stovyklos žvaigždė. Įvairūs pasaulio leidiniai jo pavardę įtraukia į pačių reikšmingiausių XXI a. mąstytojų sąrašus.
Pasak L. Brašiškio, filosofas pasižymi produktyvumu, yra išleidęs daug reikšmingų knygų, iš esmės suformavo naujo mąstymo apie ekologiją tradiciją.
„T. Mortono sukurtos sąvokos „hiperobjektas“, „realistinė magija“, „ekologija be gamtos“ tapo neatskiriama šiuolaikinės ekologijos filosofijos diskurso dalimi“, – teigė vienas programos sudarytojų.
T. Mortonas gana aktyviai dalyvauja meno pasaulio įvykiuose, garsūs muziejai ir galerijos jį dažnai kviečia skaityti pranešimų, diskutuoti su kūrėjais. Islandų atlikėjos Björk paprašytas apibūdinti jos kūrybos žanrą, filosofas pradėjo su ja susirašinėti. Vėliau jų korespondenciją išeksponavo Niujorko modernaus meno muziejus (MoMA).
Kino stovykloje lankysis autorinio, dokumentinio ir eksperimentinio kino žvaigždės. Berlyno ir Lokarno festivaliuose apdovanotas kanadiečių režisierius Denis Côté pristatys dokumentinį filmą „Bestiariumas“ (2012), kurį nufilmavo Kvebeko zoologijos sode.
„Kalbėdamas apie šį kūrinį, režisierius teigė sprendęs dilemą, kaip kine parodyti gyvūną, nepavertus jo dar vienu sužmogintu personažu. Juk populiarių, holivudinių filmų kūrėjai gyvūnams suteikia daug žmogiškų ypatybių, šie ima veikti kaip žmonės. „Bestiariume“ režisierius pamėgino išlikti objektyvus“, – sakė L. Brašiškis.
Dėmesys atominiam grybui
Kino apžvalgininkas Narius Kairys skaitys pranešimą apie tai, kaip kine buvo vaizduojami atominiai bandymai. Jis remsis amerikiečių eksperimentinio kino kūrėjo Bruce‘o Connerio filmu „Kryžkelės“ (1976). Režisierius naudojosi autentiška archyvine medžiaga, kurioje karinės dokumentacijos tikslais buvo įamžinti pirmieji atominės bombos bandymai.
„Šis filmas – prieštaringa meditacija. Viena vertus, sprogimo vaizdas kelia pasigėrėjimą, atominis „grybas“ estetizuojamas, o iš tiesų jis išlieka totalinės destrukcijos simboliu“, – sakė L. Brašiškis.
Jo paties pranešimo pavadinimas ne juokais gąsdina – „Tapsmas gyvūnu per kiną“. Ar mėgins stovyklautojams įrodyti, kad žiūrėdami kiną pamažu sugyvulėjame? Ne, remdamasis prancūzų filosofu Gilles‘iu Deleuze‘u ir dokumentinio filmo „Leviatanas“ (2012) ištraukomis, Lukas pabrėš optimistinę žmogaus tapsmo gyvūnu perspektyvą.
