Malonus netikėtumas – Palazzo Fortuny šiandien pristato žurnalistams parodą „Intuicija“. Ekspozicija dar tvarkoma. Ant didelio stalo padėta daug įvairaus dydžio plastilino gumulėlių. Lankytojai gali paimti, pavolioti, paminkyti, keisti jų dydį. Žaisminga. Autorė – Kimsooja, korėjietė, kadaise buvau ją sutikęs Niujorke.
Tarp pakviestųjų ir garsusis Anishas Kapooras, kurio sukurtas baltas reljefinis apskritimas įkomponuotas į plakatą, reklamuojantį parodą. Tarpduryje – Bernardo Roigo skulptūra „Iliuminuota Blinsky’o P. galva“ (2010). Balta pusnuogio vyro figūra, dalis veido skendi tamsoje, dalį apšviečia neono šviesos ruožas. Įspūdinga. Išleistas didžiulis parodos katalogas.
Labai patenkintas neplanuotu apsilankymu Fortuny muziejuje, toliau pamažu žingsniuoju, gėrėdamasis gatvelių grožiu. Užeinu į vernisažą vienoje iš meno galerijų. Ten dėmesį patraukė Veros Rohm skulptūra, primenanti sulenktą kojos kelį. Tartum stalo koja lūžusi, tuščia ertmė užlieta skaidria kaip stiklas medžiaga. Visa tai kažką primena…
Įsižiūriu į medinio lūžio struktūrą. Prieš kelionę man pačiam iš kairės kojos sąnario ištraukė skystį, suleido vaistų. Dabar vaikščioti sunkoka. Koks neįprastas meno kūrinio ir natūralaus skausmo dialogas!
Bienalėje
Giardini aplankęs bene trisdešimt paviljonų, susidariau dvejopą įspūdį. Kilo net klausimas, ar tie kraštai atsiuntė geriausius savo kūrėjus, ar tuos, kurie atlaikė, sakyčiau, tendencingą selekciją? Ko gero, antras variantas…
Prancūzijos paviljonas virto muzikos studija, išklota medžio plokščių konstrukcijomis su geometriniais raštais (Xavier Veilhan). Jaučiausi atsidūręs staliaus dirbtuvėje.
Anglų paviljonas panašus į skulptoriaus dirbtuvę, kur dominuoja milžiniškos cementinės formos, primenančios dramblio kojas (Phylida Barlow).
Vietoj Kanados paviljono stūkso kažkokie griuvėsiai, išmėtyta daugybė medinių pagalių, kartkartėmis iš apačios trykšteli vanduo (Geoffrey Farmer).
Čekų ir slovakų paviljono tamsioje erdvėje šviečia plaukiojančių gulbių siluetai (Jana Zelibska).
Amerikiečių paviljone nuo palubių iki žemės kabo didžiulis paveikslas, išpūstas lyg pilvas (Mark Bradford).
Prie Austrijos paviljono stovi gigantiškas sunkvežimis, vertikaliai nosimi įsirėmęs į žemę. Primena statinį, į kurį veda kopėčios-laiptai. Autorius – Erwinas Wurmas, kurio parodą (ant šono parverstą namą) neseniai rodė Vilniaus ŠMC.
Graikijos paviljone daugybė veidrodžių gundo paklaidžioti po tamsų labirintą (George Drivas).
Vengrijos paviljone „Taika žemėje“ ant pagrindinės sienos iš mažų daiktelių, iš sagų sumontuota gėjiška vaivorykštės spalvų vėliava (Gyula Varnai).
Į Japonijos paviljoną galima patekti dviem būdais – atstovėjęs eilę po paviljonu, galėsi įkišti galvą į skylę ir pro ją tartum iš rūsio pamatysi instaliaciją erdvėje, kur senoji architektūra susitinka su naujuoju pasauliu.
Tie lankytojai, kurie įėjo pro pagrindines duris, didelėje salėje apžiūrinėdami instaliaciją, grindų centre pamatys skylę, pro kurią lyg iš po žemių vis išlenda nustebusi, smalsiai besidairanti kažkieno galva (Takahiro Iwasaki).
Vokietijos paviljono grindys skaidrios, jautiesi lyg pakibęs erdvėje. Po grindimis ant žemės šliaužioja performanso atlikėjai (Anne Imhof). Net galva apsisuko nuo tokios nesvarumo būklės, skubu kuo greičiau išeiti.
Brazilijos paviljone iš metalinių vamzdelių sumontuotos pasvirusios grindys, ant kurių papilta įvairaus dydžio akmenų – maži įkritę gilyn, vidutiniai įsispaudę į tarpus, didesni nuriedėję į pasienį (Cynthia Marcelle).
Pačiame Giardini parko centre – Swatch (ši laikrodžių gigantė yra bienalės rėmėja) paviljonas.
Šįkart pakviestas anglų dailininkas Ianas Davenportas. Po atviru dangumi per keleto metrų ilgio sieną iš viršaus į apačią teka įvairiausių spalvų ir atspalvių dažai. Paveikslo apačioje spalvos, pasiekusios žemę, laisvai maišosi viena su kita, šėlsta, dūksta, tartum be jokios dailininko kontrolės.
Prie „Giardini spalvų sienos“ ilgai stovėjau, gėrėjausi, fotografavau. Internete radau informaciją, kad šis dailininkas bendradarbiauja ne tik su laikrodžių firma Swatch, bet ir su DIOR – pagal jo projektus gaminamos moteriškos rankinės.
Po Arsenalo stogu
Bienalės lozungas – „Viva arte viva“. Kuratorė Christine Macel pakvietė 120 kūrėjų. Ekspozicija suskirstyta net į devynias dalis – knyga, žemė, tradicija, šamanai, spalva, laikas ir t. t. Bet man svarbiau ne tie formalūs padalijimai, o kūriniai, ne tie painūs gudragalviški pranešimai spaudai, o tai, ką pats matau ir jaučiu.
Ant sienų – šimtai ričių, iš kurių vos matomi siūlai bėga į centrą. Kas ten? Ant stalo guli suplyšę marškiniai, kuriuos tie siūlai susiuva. Čia siūlų kelionė baigiasi (Lee Mingwei).
Cheila Hicks didžiulius įvairiaspalvius siūlų (ir vėl!) kamuolius sudėjo vieną ant kito. Efektinga ryškių spalvų mozaika, nepraeisi pro šalį, bent trumpam nestabtelėjęs.
Mažytė lyg žaisliukas figūrėlė, bet… su kirviu rankose. Ne malkas skaldo, o daužo, kas pakliūva – porceliano puodukų šukės veda mūsų žvilgsnį prie sudaužytų kėdžių, spintų. Instaliacija iškalbinga, nereikia nei komentarų, nei paaiškinimų (Liliana Porter).
Gruzinų namas. Per langus matyti, kas dedasi viduje, – pro lubas sunkiasi lietaus vanduo, įkyriai lašėdamas ant stalo, ant lovos, ant grindų kaip Tarkovskio „Stalkeryje“ (Vajiko Chanchkhiani).
Davidas Mendalla nuo vieno iki kito salės kampo tartum sūpuokles nutiesė ilgą audinio juostą. Ant jos prisiūta daug vizitinių kortelių, atvirukų, nuotraukų, kurias duoda patys lankytojai. Aš irgi randu vietos savo vizitinei kortelei ir atvirukui. Nuo dabar jaučiuosi esąs bienalės dalyvis.
Išdalijami apdovanojimai. Aukso liūtas atitenka Vokietijos paviljonui, iš kurio pabėgau apsvaigusia galva (Anne Imhof), specialus apdovanojimas – Brazilijai. Aukso liūtą gauna ir Franzas Erhardas Walteris, pripažintas geriausiu parodos „Viva arte viva“ dailininku. Sidabro liūtas įteikiamas jaunam perspektyviam kūrėjui Hassanui Khanui.
Už viso gyvenimo kūrybą Aukso liūtu pagerbiama Carolee Schneemann (g. 1939), kūno meno pradininkė, tyrinėjanti seksualumą, moters orgazmo niuansus. Jos performansai, filmai, fotografijos, kiti kūriniai eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose.
Damienas Hirstas jūros dugne
Net dviejose vietose – Punta della Dogana ir Palazzo grassi – tuo pat metu vyksta gigantiškos parodos su gigantiškomis skulptūromis. Damienas Hirstas – meno pasaulio superžvaigždė. Ką jis rodo dabar? Tartum iš jūros dugno ištrauktas, ilgai po vandeniu gulėjusias skulptūras, aplipusias dumblu, koraliniais polipais, kriauklėmis. Įėjęs į salę apstulbsti – ar čia pasaka, ar sapnas? Tarp „personažų“ – vyras, moteris, meška, slibinai, gyvatės...
Plika akimi matyti, kad, realizuojant šiuos kūrinius, dirbo didelis būrys „padėjėjų“, įdėtos milžiniškos lėšos. Aukšto lygio profesionalumas. Kaip tą vertinti iš meninio taško? Žinoma, užduotis nelengva. Mat pačios figūros gana neoriginalių formų, bet jų banalumą atsveria povandeninio pasaulio turtai – brangenybės, kuriomis viskas aplipdyta. Gigantiškas katalogas taip ir pavadintas „Neįtikėtinos brangenybės iš sudužusio laivo“ (Treasures from the Wreck of the Unbelievable. Damien Hirst).
Galerijoje dell Accademia surengta bienalę lydinti paroda „Philipas Gustonas ir poetai“. Šio dailininko vardą žinau nuo seno, jis – mano dvasinis bendražygis. Kodėl? Jo kūriniuose dominuoja savotiškai deformuotas žmogus, jo veidas, daiktai, raidės. Spalvų paletė kukli – ruda, pilka, gelsva. Svarbiausias čia piešinys. Tapyba plakatiška. Parodą reklamuoja būtent toks motyvas – iš debesies išlindusi ranka brėžia liniją.
Kur Lietuva?
Rasti Lietuvos paviljoną nelengva – reikia turėti navigacijos telefoną, rodantį kelią į Scuola San Pasquale – San Francesco della Vigna. Atėjau valandą prieš atidarymą. Žilviną Landzbergą užtikau dar besidarbuojantį. Pamatęs mane, nušvito, paspaudė ranką ir apkabino – taip nuoširdžiai žmonės sveikinasi arba išlydi į kelionę. Ši scena man ir buvo svarbiausia, kai čia atvykau. Įėjęs į rūmus, į ekspozicijos „R“ erdvę, parodos… neradau. Didžiuliams briedžio ragams, gulintiems tarp kolonų, čia atrodo per ankšta, už kitų kolonų pasislėpusi stūkso vieniša spinta… Įspūdis toks, tarsi tai, kas atvežta, pastatyta laikinai, čia turėtų dar kažkas būti...
Dalijama press informacija – gelsvame lapelyje anglų kalba pristatoma ekspozicijos idėja, kuri aiškinama taip sudėtingai, painiai, kad tą lapelį tenka studijuoti ilgiau negu užtrunki apžiūrinėdamas parodą. Kaip toje pasakoje apie Eglę žalčių karalienę – Žilvinas, nenorėdamas išleisti jos iš jūros dugno, liepė sunešioti geležines klumpes…
Tada dar nežinojau, kad likimas rengia man siurprizą – iš Venecijos turėsiu skristi ne į Varšuvą, bet per Vieną į Vilnių, į Poezijos pavasario atidarymą.
Atvykęs gavau architekto Jono Žukausko žinutę: „Būtų malonu susitikti.“ To susitikimo tikslas – aptarti Stasio menų centro, planuojamo įrengti Panevėžyje, reikalus. Užeinu. Laukia du netikėtumai. Pirma, patenku į skulptoriaus Gedimino Jokūbonio dirbtuvę, mat Jonas yra jo anūkas. Antra, kieme pamatau celofaninį statinį ir atpažįstu autorių – tai Žilvinas Landzbergas. Venecijoje mačiau miniatiūrinį originalo, kurį dabar matau Vilniuje, modelį. Įeiname į tą šiltnamį, susėdę kalbamės visą vakarą prie vyno taurės. Žiūriu į dangų per bokšte esančią kiaurymę, ir užplūsta prisiminimai…
Tėvo pranašystės
Mano tėvas buvo tikras išradėjas, fantazuotojas. Netoli Panevėžio Lepšių kaimo sodybos kieme, pačiam vidury, kartą pastatė šiltnamį, vietoj sienų – peršviečiamas celofanas, stogas stiklinis. Aš, tada dar mokinys, statinį vertinau skeptiškai, nors įėjęs vidun, jaučiausi jaukiai, net pamaniau, kad čia galėtų būti mano dirbtuvė. Ten buvo labai šviesu, matėsi dangus, girdėdavosi švelnus lietaus barbenimas. Tėvas pastatė krosnį ir įrengė… centrinį šildymą. Čia tai bent staigmena!
Gyvenamajame name buvo tamsu ir šalta, o šiltnamyje – šviesu, šilta. Kažkoks paradoksas. Tėvas sakė: „Čia augs gėlės. Galėsite sodinti tulpes. Kovo 8-ajai, Moterų dienai, jų pražydės tiek, kad gerai uždirbsime.“
Aš prieštaravau, sakiau šitiek darbo laukuose, reikia prižiūrėti gyvulius, ravėti kolchozo runkelius, kokios dar gėlės! Bet tėvas užsispyręs – pats jų pasisodino taip, kaip išmanė. Pražydo tik viena, prie kurios jį nufotografavau.
Kitas tėvo projektas – pirtis su dvigubu stogu. Klausiau, kam tas dvigubas stogas, prikimštas samanų. Atsakė: „Vištoms.“ Pareiškiau, kad į tokią pirtį maudytis aš neisiu. Tada tėvas šio ketinimo atsisakė – pastogė liko atvira, kaip jo fantazijos vaisius, o karštoje pirtyje ilgus metus plakėme nugaras vantomis.
Dabar suprantu, kad tėvas buvo tikras avangardinio meno pranašas. Tą ypač pajutau, apsilankęs 57-ojoje Venecijos bienalėje. Ir ne tik.
