Performansas vyks Klaipėdos dramos teatro patalpose ir Teatro aikštėje, skelbiama festivalio TheATRIUM pranešime.
– Kaip gali kartu dirbti du choreografai – jūs ir A. Richard'as, ar nesudėtinga susiderinti?
Agnija. – Dėl to gal net nekyla klausimų – Albanas yra pagrindinis idėjos autorius, ir viso projekto iniciatyva kilo Prancūzijos ambasadoje.
– Kaip viskas prasidėjo?
– Nuo susitikimų su Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jis labai nori plėtoti bendradarbiavimą Klaipėdoje, jam imponuoja mūsų miestas ir jis nenori, kad visa kultūrinė veikla koncentruotųsi tik Vilniuje. Vienas jo gražus sakinys man paglostė širdį: „Mes norim pasidalinti Klaipėdoje tuo, kas Prancūzijoje geriausia“ – kalbėjo apie šokį. Matyt, jiems buvo savaime suprantama susisiekti su mumis, nes esame vienintelis profesionalus šokio teatras Klaipėdoje, daug dirbome su Prancūzijos kultūros institutu, tai nebuvo nauja pažintis.
– Turėjote kitų bendrų projektų?
– Taip, kad ir festivalyje PLArTFORMA. Institutas kasmet pristato cirko, šokio, kino projektus. Bendradarbiavimas truko ilgai. Tad ambasadoriui kilo ambicingas sumanymas, kad Lietuvoje atsirastų stipri prancūzų-lietuvių šokio trupė.
Tai ne vienų metų trukmės projektas, jam reikia daug pastangų, jėgų, pinigų ir laiko. Buvo nuspręsta, kad pirmais metai startuoja projektas „Tools“ (įrankiai, angl.). Prancūzijoje choreografams paskelbtas atviras kvietimas – kas norėtų dirbti bendrame projekte. Ten viskas planuojama kokių porą metų į priekį, neatsirado šimto norinčių dirbti trupių.
Atrinktas Normandijos Kano nacionalinio choreografijos centro (kurių Prancūzijoje dešimt) vadovas, choreografas A. Richard'as, jis pasiūlė savo darbo modelį. Dabar prasideda trečias seminarų, pavadintų „Tools“, ciklas. Pirmas buvo skirtas sukurti įrankiams judesiui, paskui – įrankiams kurti kompozicijai ir dabar, paskutinis, skirtas spektakliui paruošti ir premjerai.
– Galutinį spektaklio vaizdą dėliosite dabar?
– Taip. Taip ir atsitiko, kad tapau veikiau Albanui padedančiu žmogumi. Žinoma, mes esam bendraautoriai. O apskritai šiuolaikiniame šokyje autorystė kolektyvinė. Yra sąveika ir, sakykim, labai retai jau kas dirba taip, kaip devintajame dešimtmetyje: vienas autorius, o kiti paskui jį kopijuoja. Šokėjai nebenori būti kopijuotojais, nori būti bendraautoriais, dalyviais.
– Projekte dalyvauja jūsų nuolatinė trupė?
– Ir trupė, ir skelbiau kvietimą dalyvauti Lietuvos mastu, nes Klaipėdoje nėra tiek daug žmonių. Net ne dėl kiekio – man norėjosi, kad dalyvautų naujų žmonių. O žiūrint į ateitį – tikiu, bus galimybė – kad atsirastų žmonių, kuriuos galėsime įdarbinti, taip atsinaujintų ir mūsų trupė.
Atvažiuoja trys „Auros“ šokėjai. Kaip tik baigiasi jų kontraktas, jie ieškojo, kur dirbti. Labai sąmoningai pakviečiau ir paskutinių klasių Čiurlionio menų gimnazijos moksleivius, kurie galbūt irgi galės šokti, jei liks mūsų šokio programa. Labai noriu parengti naują tarptautinę programą – jie gal būsimi mūsų universiteto studentai, ir gal galės šokti.
– Numatytas projekto tęsinys?
– Taip, kitaip, man atrodo, nėra prasmės. Būtų smagu, aišku, suvažiuojam ir kažką padarom, bet tada jis nevertas tiek pastangų. Ir ambasada, ir institutas žiūri į ateitį ir sako – neskirsim finansų vienkartiniam dalykui. Yra dar vienas projekto segmentas, Albanas rengia tokius Kano mieste, Normandijoje: inicijuoja veiklą, kurioje dalyvauja profesionalai ir miestiečiai. Kviečia miestiečius dalyvauti ir kurti spektaklius kartu su profesionalais, mėgėjais arba net ne mėgėjais, o apskritai, su šokančiais žmonėmis.
Ir aš dabar paruošiau pasirenkamą dėstomą dalyką universitete – „šokio architektūra mieste“. Mums, Klaipėdai, tai aktualu, nes miestas tuštėja. Ir miestiečiai nebėra miesto savininkai, šeimininkai. Turi savo maršrutus ir jais juda. Tą pastebėjo ir Albanas, o ir Prancūzijoje tai dažnas reiškinys, ypač toliau nuo sostinės. Įvairi su judesiu susijusi veikla grąžina žmones į miestą.
Šiame seminare bus du vakarai, skirti miestiečiams. Miestiečiai aktyviai dalyvavo ankstesniuose cikluose. Sulaukėm daug norinčių žmonių ir labai įdomių, kurie niekada su judesiu neturėjo nieko bendro. Man atrodo, tai stipri Albano pusė – jis žino, kaip prieiti prie žmonių, kokią metodiką naudoti, ir įdomu tai stebėti. Profesionalams teks pagrindinis spektaklio krūvis, bet dalyvaus ir paprasti klaipėdiečiai. Taip ir publikos galima daugiau pritraukti – žmonės ateina pamatyti savo draugų, artimųjų. Veiksmo grandinė labai lengvai gali tęstis.
– Kaip Albanas susidomėjo Lietuva, ar žinojo lietuvių teatrą?
– Turbūt iš pradžių jo motyvacija buvo parodyti spektaklį Lietuvoje (toks buvo pirmas kvietimas), tada susipažinom. Manau, jie nieko nežinojo apie Lietuvą ir ypač apie mūsų šokį, turbūt atvažiuodami įsivaizdavo, kad čia nieko nėra ir atvažiuoja į kažkokį kaimą. Bet suradom bendrą kalbą. Svarbu, kad jis vėliau sutiko daug žmonių, su kuriais mes dirbom. Kinijoje buvom viename festivalyje, o su jo prodiusere ir Albanas buvo susitikęs Paryžiuje – taip ir atsiranda pasitikėjimas. Dabar jo choreografijos centre reziduoja lenkė, kuri šoko mano spektaklyje. Savaime viskas susipina į tinklą, ir gali pasitikėti, komunikuoti tame pačiame lygyje.
– Kaip rinkotės muziką?
– Albano sumanymas – jis atsiveža didžėję Leslie Barbara Buch. Jos muzika skambės teatro viduje. Spektaklio formatas labai įdomus: dvi valandas veiksmas vyks visame teatre. Dalis veiksmo bus ir didžiojoje scenoje. Atėjęs žiūrovas pateks lyg į gyvą muziejų. „Muziejus“ gal netikslus apibūdinimas, gal veikiau pats teatras tampa gyva instaliacija. Jau sutarėme, kad baras veiks visą veiksmo laiką. Gali išsirinkti, kur būni, muzika skamba visur. Pabaigoje aikštėje, išėjus į lauką, skambės didžėjos muzika.
– Atėję žmonės taps dalyviais ar nebūtinai?
– Jiems nieko ypatingo daryti nereikės. Jie tiesiog bus ir savaime taps dalyviais. Kažko ypatingo jų tikrai neprašysim, tad gali būti ramūs. Galės bet kada nueiti į barą, nusipirkti taurę šampano ar kavos ir tiesiog stebėti iš šalies, galės prieiti arti. Labai laisvas pasirinkimas. Spektaklis bus be teksto, tai irgi atpalaiduoja. Žmonės galės truputį pailsėti.
– Ar spektaklyje turite siužetą, dialogą?
– Dažniausia įprasto siužeto šiuolaikiniame šokyje nebūna. Mūsų dramaturgija aiški – vėl Albano pasiūlyta – kalbėsim apie vidinius žmogaus ritualus, šamanizmą, tai, kas mus vienija. Net mūsų atsiradimas bendroje erdvėje savaime įgauna rituališkumo.
Pavadinimas „Shake That Devil!“ kalba apie vidinį kiekvieno mūsų demoniškumą. Gal nebūtinai neigiama prasme, bet apie vitališkumą ir atsibudimą. Tam ir yra diskoteka pabaigoje. Per dvi veiksmo valandas tarsi „užsikuri“, o tada jau gali viską išleisti į išorę.
Antroje pokalbio dalyje dalyvauja Agnija Šeiko, atvykę Albanas Richard'as, jo asistentas šokėjas Maxas Fossati, šokėjas Nicolas Chaigneau.
– Gal kvailas ir nemandagus klausimas, bet: kodėl šokate? Kaip žmogus tampa šokėju?
Albanas. – Man tai buvo staigmena. Studijavau muziką ir literatūrą. Viena draugė šoko ir du ar tris metus vis kvietė – ten nėra vaikinų, tu turi ateiti šokti. Sakiau, kad tai ne mano dalykas. Vasarą, kai man buvo aštuoniolika, vyko seminaras kaimelyje, kur gyvenau, mane pakvietė: vasaros šokio dirbtuvės, ateik. Nuėjau, man tai buvo nauja, lyg pirmą kartą pasijutau, kad esu gyvas: raumenys, griaučiai, emocijos, prakaitas...
– Šokote prieš tai ar tai buvo pirmas kartas?
– Ne, prieš tai šokdavau tiek, kiek visi šoka. Tos dirbtuvės jau buvo šiuolaikinis šokis, apie improvizaciją. Nežinojau, ką su tuo daryti, tad studijavau toliau, bet vienu metu pasakiau sau: taip, noriu šokti. Truputį pasimokiau, dalyvavau seminaruose ir labai greitai jau nežinojau, kaip šokti. Bet kūriau choreografiją draugams, ėjau į peržiūras ir gaudavau darbo.
– Turėjote kantrybės baigti literatūros studijas ar nutraukėt ir išėjot šokti?
– Aš viską padariau, ir tą ir tą.
– Studijavote muziką, literatūrą, o jūsų išraiškos instrumentas yra kūnas. Kokie įkvėpimo šaltiniai?
– Manau, širdis. Kai gali skaityti, žiūrėti, klausyti, eiti į kiną, spektaklius, matyti. Gauni įvairią informaciją ir svarbu, kaip ją tvarkai. Ir žmonės, su kuriais dirbi, taip pat teikia informaciją. Man tai labiau... skirtingos informacijos organizavimas. Priklauso, kokį kūrinį noriu sukurti. Įkvėpti gali pažintis su kompozitoriumi ar jau sukurta muzika, atrastas kino režisierius, įvairiai.
– O jūs, Agnija? Kokie jūsų įkvėpimo šaltiniai?
– Manau, panašūs. Žmonės ir buvimas atviromis akimis ir ausimis. Gali būti įvairiai – įkvėpimas gali ateiti iš pokalbio. Aišku, daro įtaką kasdienis gyvenimo, dienos naujienos, tai, ką perskaitai.
– Šokėjo santykis su aplinka ypatingas? Jis visą laiką jautrus aplinkai?
Agnija. – Man regis, šokėjai, šokio pasaulio žmonės, turbūt jautriausi. Jie pastebi labai daug smulkmenų. Manau, jie galbūt atviresni, lyginant su aktoriais ar kitų sričių menininkais. Tai susiję ir su kūnu, dirbame su kūnu ir kūnu. Tad mūsų ribos platesnės.
Albanas. – Mūsų darbas visada susijęs su reorganizavimu. Koks tavo santykis su savo kūnu, su naujais suvaržymais? Dauguma šokėjų dirba su įvairiais choreografais. Kiekvienas turi savitą mąstymo būdą. O šokėjai turi įsisavinti, kažkuria prasme, kiekvieno choreografo, su kuriuo dirba, mąstymą. Tai reiškia, jų mąstymas turi būti pakankamai lankstus.
Agnija. – Ir kūnas taip pat.
Albanas. – Taip, ir kūnas. (Juokiasi.)
Agnija. – Nes labai dažnai nutinka: kai dirbi su nauju žmogumi, turi mesti į šalį viską, ką galvoji, savo manymus.
– Tai veda jūsų projekto link, jį dabar repetuojate. Kaip sekasi? Kas bus?
Albanas. – Dalyvaus mišri grupė – ir profesionalai, ir mėgstantys šokti. Kai kurie buvo visuose trijuose mūsų seminaro etapuose, kiti prisijungė dabar. Stengiuosi parengti performansų vakarą pavadinimu „Shake That Devil!“. Jo tema: koks mūsų santykis su ritualais. Visas teatras bus tarsi muziejus, žiūrovai galės eiti, kur norės.
Manau, vėliau mes stengsimės sukurti veiksmo žemėlapį, pavyzdžiui, jau žinom, kad pradžioje teatras bus uždarytas, spektaklis prasidės aikštėje, kol žiūrovai rinksis, tada tarsi eisena įeisim į teatrą – jis atsidarys, o ten bus daug į ką žiūrėti. Gal žiūrovai išsisklaidys, tada vienas pasirodymas suburs visus į vieną tašką. Tad dar turim sukurti maršrutą. Žinom, kad visi performansai susiję su ritualais – lėtais, greitais. Norėtume padaryti taip, kad po vaikščiojimo po teatrą žiūrovai šoktų aikštėje, nes ten bus DJ „setas“.
– Ar būsite ten kartu su žiūrovais?
– Taip. Ir klausimas mums: kaip padaryti, kad žiūrovai šoktų neverčiami? Nemanipuliuosim žmonėmis, bet norim, kad visi jaustųsi pakankamai laisvi patys šokti.
– Žmonės gali jus kalbinti. Ar jūs ritualo metu nekalbinami?
Albanas. – Jei norės, gali kalbėti, o gal nenorės... Paskutinis ritualas – energingesnis, dinamiškesnis, bet per kai kuriuos, manau, nė nesinorės kalbinti ritualo atlikėjų. (Juokiasi.)
– Ar ritualas susijęs su atmintimi? Gal klibinate bendrą seną atmintį?
Albanas. – Tai labiau mėginimas dalintis įrankiais, stebėti, kaip judam. Gal tai net ne atmintis, o tiesiog „mūsų genties“ ritualas, genties, kurios kitur nėra. Performanso vakarą atsiranda lyg nauja gentis. Žiūrovai veikiau susitiks su nauja gentimi.
– Jie gali tapti jos nariais?
– Taip, jei norės – šoks kartu su gentimi, pamatysim.
– Gal tai bus besitęsiantis ritualas?
Agnija. – Jau aptarėm tai. Tai priklauso nuo daug segmentų.
Albanas. – Tai susiję su miestu, ambasada, universitetu, kaip dėlionė. Mums svarbiausia, kad dirbam su Klaipėdos gyventojais. Dažnai tai darom Kane: su gyventojais kartu kuriam šokį. Jie gali iš tiesų įsitraukti į kūrybos procesą, o ne mokytis šokti. Tai skiriasi.
Šokio augimui svarbu, kad gyventojai taptų jo dalimi. Kane įgyvendinome projektą „Insane“ su 50 žmonių – septynis savaitgalius praleidom kartu, kartą per mėnesį, žmonių buvo daugiau. Turėjom atsirinkti – atsirinkome atsitiktinai traukdami anketas, paisėm tik amžiaus ir lyties. Dirbom visą savaitgalį, pabaigoje rodėm spektaklį žiūrovams. Tai didelis įvykis žmonėms. Dalyvavo ne mėgėjai, o tiesiog gyventojai. Pakvietėm žurnalistus. Pirmais metais norėjo šokti šimtas šešiasdešimt žmonių. Pakviečiau kitus choreografus tęsti tą patį projekte Kane.
– Maxai, ar seniai šokate Albano trupėje?
– Šoku su Albanu trylika metų. Esu ir jo asistentas. Man pirmas kartas Klaipėdoje.
– Kaip pakviestumėt žiūrovus ateiti į performansą?
– Ateikit ir dalyvaukit įvykyje. Galite ne tik žiūrėti, bet pajusti ir pasidalinti. Ir šokti. Manau, gera galimybė būti projekto viduje. Žiūrovai gali būti labai arti šokėjų kūnų. Šaunu pajusti kūną taip arti, iš įvykio vidaus.
– Nicolas, ar jūs Albano trupės narys?
– Taip, dirbu su Albanu gal šešerius metus. Pirmąkart esu Klaipėdoje. Niekada nebuvau šiauriau Olandijos. Čia viskas kitaip, egzotiška.
– Nicolas, pakvieskit ateiti į spektaklį.
– Žmonės galės sąveikauti su tuo, kas vyks. Ne kaip teatre – žiūrėti ir laukti, o pasirinkti, kur nori dalyvauti. Tai būdas linksmintis, švęsti. Prancūziškai turim posakį „šokio demonas“. Kai žmogus kaip pamišęs šoka, sakai, kad jis apsėstas šokimo demono. Tai lyg purtymasis, kratymasis. Visi viduje turi šokio demoną. Tai gal mes visi kartu stengsimės išpurtyti tą žmonėse esantį velnią.
– Albanai, jūs?
– Ateikit ir išpurtykit tą velnią!
– Agnija?
– Kviečiu žmones pabūti teatre visiškai kitokiu būdu. Jis bus pilnas gyvybės. Ne tik pastatas, bet viduje bus pilna žmonių.
