Violončelininkas Andrejus Ionita (tariama „jonica“) pirmą kartą atvyksta į Lietuvą ir su pianistu Kasparu Uinsku pasirodys balandžio 24 d. Klaipėdos koncertų salėje, balandžio 25 d. Kauno filharmonijoje ir balandžio 26 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.
A. Ionita, kilęs iš paprastos, neturtingos rumunų šeimos, pasaulį užkariauja savo neįtikėtinu talentu, viename svarbiausių konkursų už savęs palikęs šimtus konkurentų. Kas jis? Kuo gyvena ir nuo ko prasidėjo jo kelias? – išskirtiniame interviu Lietuvos publikai.
– Esate vieno pagrindinių pasaulyje konkursų pirmosios premijos laimėtojas. Vienetai to pasiekia. Kaip šis laimėjimas pakeitė jūsų gyvenimą ir ar pergalė jums apskritai buvo svarbi?
– P. Čaikovskio konkursas – tarsi Olimpinės žaidynės sporte. Jeigu jau išgroji visus turus, visą repertuarą, atlaikai spaudimą, reiškia gyvenime gali padaryti bet ką. Konkursą transliavo vienas didžiausių klasikinės muzikos kanalų – medici.tv, tad tiesiogines transliacijas ir įrašus stebėjo tūkstančiai žmonių. Tokia klausytojų auditorija dar kažkada yra sunkiai įsivaizduojama.
Dalyvavau konkurse negalvodamas apie prizines vietas. Man svarbiausia buvo muzika ir galimybė groti tokio masto auditorijai. Publika buvo nuostabi, kiekvieną kartą ant scenos jutau, kad ji supranta viską, ką noriu pasakyti. O juk muzikos prasmė tame ir yra. Prieš tai nublanksta visi titulai ir pergalės.
Kai paskalbė mano vardą, buvau visiškame šoke. Be abejo, po laimėjimo mano gyvenime prasidėjo naujas etapas. Mane pradėjo kviesti geriausi pasaulio orkestrai ir festivaliai, atsirado naujos karjeros galimybės, kas svarbu man kaip muzikantui.
– Prisiminkime jūsų kelio pradžią. Kodėl pasirinkote būtent violončelę? Kelerių metų pradėjote groti?
– Iš tiesų tai juokinga istorija, nes pradėjau groti fortepijonu ir visai ne violončele, kai man buvo penkeri ar šešeri. Mano dėstytojas po kurio laiko pasiūlė mamai, kad gal man geriau mokytis groti styginiu instrumentu. Taigi taip aštuonerių nutariau paimti į rankas violončelę. Iškart supratau, kad šis instrumentas – mano pirmoji meilė, nors pradėti mokytis groti tokiu instrumentu taip vėlai ir dar norėti kažko pasiekti yra gana avantiūrinis žingsnis, o ir rankų reikia kur kas ilgesnių nei manosios. Bet matyt čia viskas buvo taip lemta... Daugelis, tarp jų ir mama, siūlė nesirinkti muzikos, o pasirinkti kažkokią kitą sritį, tačiau mano širdis jau buvo atradus savo kelią.
– Ar esate iš muzikantų šeimos?
– Mano šeima – muzikos mylėtojai, bet ne muzikos profesionalai. Mama, pavyzdžiui, grojo fortepijonu mokykloje ir dažnai dainuoja mėgėjų chore. Puikiai prisimenu, kaip eidavau su ja į jos choro repeticijas.
– Kokie jūsų muzikiniai tikslai ir siekiai?
– Kol kas tiesiog noriu mėgautis buvimu scenoje, kurioje aš tikriausiai jaučiuosi komfortiškiausiai, tarsi namuose. Žinoma, turbūt daugelis jaunų muzikantų trokšta tapti sėkmingais, groti visose pasaulio scenose, tačiau galiausiai supranti, kad didžiausia laimė ir siekiamybė, kai po koncerto pas tave ateina klausytojai su ašaromis akyse: tada supranti, kad tavo didžiausi tikslai yra pasiekti.
– Kas jums muzikoje yra svarbiausia? Kokią žinią siekiate perduoti klausytojams?
– Manau, muzika yra pati galingiausia meno rūšis, galinti paveikti žmones taip stipriai, kaip niekas kitas. Todėl mano nuomone – svarbiausia būti sąžiningu ir leisti muzikai natūraliai lietis.
– Kuri muzikavimo forma jums labiausiai patinka: kamerinė muzika, solo ar su orkestru?
– Negaliu išskirti kažkurios vienos mėgstamiausios, bet jei reikia atsakyti – tai per pastaruosius keletą metų labai pasiilgau kamerinės muzikos.
– Kuri scena, orkestras ar šalis jums įsiminė labiausiai?
– Mano galvoje yra keletas labai ypatingų prisiminimų iš koncertų. 2015 m. teko laimė groti su „Deutsches Symphonieorchester“ didžiojoje Berlyno filharmonijos salėje – šį koncertą galiu pavadinti svajonės išsipildymu. Tačiau tikriausiai brangiausi prisiminimai – iš P. Čaikovskio konkurso. Per antrąjį turą, grojant Dmitrijaus Šostakovičiaus sonatą, mane taip užliejo emocijos, kad man pradėjo tekėti ašaros. Salėje buvo įelektrinta atmosfera, kurios aš niekada nepamiršiu.
– Ar turite savo muzikinius herojus?
– Šalia mano dviejų mylimiausių mokytojų – Ani Marie Paladi iš Bukarešto ir Jenso Peterio Maintzo iš Berlyno menų universiteto, išskirčiau violončelininką Daniilą Šafraną ir Steveną Isserlį. Man netgi teko laimė prieš keletą metų su juo sugroti P. Čaikovskio „Souvenir de Florence“, šis prisiminimas vis dar gyvas.
– O kuris periodas ar kompozitorius yra artimiausi jūsų širdžiai?
– D. Šostakovičius neginčijamai yra mano mėgstamiausias kompozitorius nuo tada, kai jį sau atradau ankstyvojoje pauglystėje. Momentiškai atradau ryšį su jo aistra, kančia ir beviltišku sarkazmu... Tuo pačiu jo muzika parašyta taip inteligentiškai, jauti, kaip kiekviena nata yra savo vietoje.
– Kaip manote, ar klasikinė muzika turi ateitį? Ar ji vis dar aktuali?
– Tai labai painus klausimas. Pirmiausia, šiandieninėje klasikinėje muzikoje trūksta naujos, tačiau labai gerai parašytos muzikos. Atlikėjai ir toliau atlieka praeities genijų kūrinius, kurie jaunajai auditorijai gali pasirodyti nebeaktualūs. Tačiau mano nuomone, klasikinė muzika yra nesenstanti ir tikrai išlaikys laiko egzaminą.
– Jaunoji auditorija, deja, nesilanko klasikinės muzikos koncertuose taip dažnai, kaip norėtųsi. Kaip patraukti jų dėmesį?
– Manau, didžiausia bėda, kad koncertų salės sukuria tokį įvaizdį, kad klasikinės muzikos koncertas – neeilinės prabangos dalykas, kur visi turi pasirodyti išsipustę, sukuria įspūdį, tarsi ši muzika skirta elitui. Manau, kad tai gąsdina jaunimą.
Tuo pačiu tai, kad jaunimas neina į koncertus, labai susiję su tuo, iš kokios jie šeimos, kokį jie išsilavinimą turi. Jeigu šeima tuo nesidomi ar jis nuolat klauso technomuziką, sunku tokį žmogų staiga atvesti į klasikinės muzikos koncertą. Taigi klasikinę muziką reikia artinti prie jaunimo, griauti sienas ir, be abejo, skirti kur kas didesnį dėmesį edukacijai.
– Ką galite patarti jauniems, dar tik pradedantiems kelią muzikantams?
– Šia tema būtų galima daug kalbėti, bet pirmiausia noriu patarti sugebėti susikoncentruoti ties tuo, ką darai, įsigilinti. Ar repetuoji aštuonias, ar tris valandas per dieną – nesvarbu. Svarbu milžiniška koncentracija ir laiko išnaudojimas. Tuo pačiu linkiu niekada neprarasti žmogiškumo ir širdies. Išlikite tikri.
– O kokie jūsų ateities planai?
– Kol kas mano koncertai suplanuoti iki 2018 m. pabaigos. Tad nusimato intensyvus laikas, mažai poilsio, kurį stengsiuosi išnaudoti maksimaliai.
– Gyvenate Berlyne. Ar dažnai ten esate? Kaip leidžiate savo laisvą laiką?
– Per pastaruosius keletą metų Berlynas tapo karštuoju klasikinės muzikos tašku, todėl daug jaunų atlikėjų iš viso pasaulio keliasi čia. Ir tai – savotiškas fenomenas. Miestas, lyginant su kitomis didžiosiomis Europos sostinėmis, yra vis dar „įkandamas“ finansiškai. Tuo pačiu jis turi neįtikėtinai gerą atmosferą. Manau, šiandien tai gera vieta gyventi...
Kai turiu laisvo laiko, kaip ir visi kiti mėgstu susitikti su savo draugais, skaityti knygas, žiūrėti mėgstamus serialus. Berlyne, deja, būnu labai retai, tačiau kai būnu, mėgstu lankytis koncertuose.
– Ar ką nors žinote apie Lietuvą? Gal jums yra tekę groti Baltijos šalyse? Ko tikitės iš koncertų mūsų šalyje?
– Jau grojau Latvijoje ir Estijoje, Lietuva yra vienintelė Baltijos šalis, kurioje dar neteko lankytis. Žinau, kad lietuvių kalba yra viena sudėtingiausių ir įdomiausių Europos kalbų.
Mokykloje šiek tiek mokiausi apie Lietuvą ir jos didžiausius miestus Vilnių ir Kauną, taigi laukiu galimybės juos aplankyti ir susipažinti su Lietuvos publika. Taip pat laukiu susitikimo su pianistu K. Uinsku, su kuriuo, tikiu, bus puikus bendradarbiavimas.
A. Ionita sukėlė tikrą sensaciją P. Čaikovskio konkurse, kuriame jis buvo apdovanotas Aukso medaliu. Ypatingas jo išgaunamo garso sodrumas, muzikos interpretacijos originalumas ir laisvė pakerėjo žiuri narius ir klausytojus visame pasaulyje.
Šiandien jis kviečiamas koncertuoti tokiose salėse, kaip Berlyno filharmonija, Niujorko „Carnegie Hall“, Londono „Cadogan Hall“ ir eilėje kitų.
Kitą sezoną jis pasirodys su Tokijo simfoniniu orkestru, Čekijos filharmonijos orkestru, o taip pat koncertuos ture Japonijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Lucernos festivalyje ir Marlboro muzikos festivalyje. Violončelininkas išrinktas BBC „Naujosios kartos“ atlikėju 2016–2018 m.
A. Ionita griežia 1671 m. Giovanni Battista Rogeri violončele, kuri jam suteikta vieno Vokietijos fondo. Violončelininkas gimė 1994 m. Bukarešte (Rumunijoje). Jo muzikinis kelias prasidėjo nuo fortepijono, kuriuo jis mokėsi groti nuo penkerių metų. Ir tik būdamas aštuonerių į rankas paėmė violončelę, kuri tapo pirmąja jo meile. Jis studijavo pas profesorę A. M. Paladi Bukarešte, o vėliau pas prof. J. P. Maintzą Menų universitete Berlyne.
