Šmaikštaus futuristinio (jei kam labiau patinka – aferistinio) užmojo parodai „in.550“ Ž. Augustiną įkvėpė šių dienų Lietuvos gyvenimo grimasos. Visų pirma, nuolatinės ir pernelyg rimtos diskusijos, kaip reikėtų įamžinti mūsų valstybei nusipelniusias asmenybes, svarbias istorines datas.
Diskusijas iš šalies stebintis Ž. Augustinas sakė jose pasigendąs humoro ir nuoširdumo. „Labai daug šnekama, ginčijamasi, tačiau iš tiesų niekam tos datos nerūpi, į jas žvelgiama formaliai.
Mano paroda, priešingai – lyg įrodymas, kad garsius žmones dera pagerbti ne stabais ir stulpais, o darbais: nuoširdžiu asmeniniu indėliu, ilgalaikėmis kūrybinėmis pastangomis. Tarkime, maniškis projektas tęsėsi visus metus“, – DELFI teigė Ž. Augustinas.
Menininkas nusprendė pagerbti jo didenybę karalių Žygimantą Senąjį (1467–1548), kurio 550-ąsias metines minime šiemet. Kodėl dėmesio centre atsidūrė būtent šis istorinis asmuo?
Pasak Ž. Augustino, nuo vaikystės jo vardas buvo gretinamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572). Tai, suprantama, negalėjo nepaveikti būsimo menininko savivertės ir požiūrio į pasaulį.
„Žygimanto vardas tada buvo palyginti retas, o ir pavardę daugelis painiodavo. Net dabar kai kurie mane pavadina Žygimantu Augustu. Todėl savo tariamam tėvui nusprendžiau įteikti gimtadienio dovaną“, – sakė parodos autorius.
Jis surengė Valdovų rūmų rekonstrukcijos idėjų konkursą. Kaip Užsakovas išdėstė keletą reikalavimų konkurso dalyviams architektams: pirma – atnaujinti per 2002-2009 metus atstatytą pastatą, pritaikant jį šiuolaikinėms reikmėms, t. y. iškilmingiems pokyliams ir valstybės prestižo kėlimui, antra – statinys turi dominuoti aplinkoje, trečia – žvelgiant iš Katedros aikštės, jis privalo užstoti Gedimino pilies bokštą.
„Iš istorijos žinau, kad Valdovų rūmai buvo nuolat perstatomi. Nauji valdovai juos pritaikydavo savo poreikiams. Kaip tariamas Žygimanto Senojo sūnus, nusprendžiau, kad šiuolaikiškai rekonstruoti rūmai jam būtų visai nebloga dovana“, – svarstė Užsakovas.
Toks projektas negalėtų vykti be viešojo konkurso. Suprasdamas tai, Ž. Augustinas subūrė ir atrankos komisiją – „tokią, kokia turi būti“: joje dalyvavo autoritetingi, visuomenei žinomi specialistai – prof. dr. Giedrė Mickūnaitė, prof. Artūras Raila, architektas Linas Žičkis, kultūrologas Jurijus Dobriakovas.
„Norėjosi atskleisti pačią procedūrą ir datų minėjimo, rekonstrukcijų peripetijas. Juk pastaruoju metu nemažai kalbėta apie Lukiškių aikštės sutvarkymą ir skulptūros statymą, taip pat dr. Jono Basanavičiaus atminimo įamžinimą. Jau neminint visų tų ginčų, ar reikalingi Valdovų rūmai“, – aiškino parodos autorius.
Konkurse dalyvavo du architektai, pateikę po keturias rūmų rekonstrukcijos vizijas. Kovo 20-ąją, kai minimas Žygimanto vardadienis, „Akademijos“ galerijoje buvo paskelbtas konkurso laimėtojas. Juo tapo architektas Vaidas Grinčelaitis. Jo viziją Ž. Augustinas nutapė paveiksle, rodomame pačioje garbingiausioje galerijos vietoje.
Parodoje „in.550“ eksponuojami nauji Valdovų rūmų brėžiniai su vizualizacija, eskizai ir komisijos protokolas. Taip pat tariamų autoriaus tėvų Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos ir jų nuolankaus sūnaus portretai, atlikti remiantis antropometrija ir Lucaso Cranacho Jaunesniojo tapytais atvaizdais.
Parodoje taip pat demonstruojami Lenkijoje įsigyti marškinėliai su Žygimanto Senojo herbu. Graveris Augustas Bidlauskas nustebino nauju Žygimanto Augusto portretu.
Kovo 25-ąją Ž. Augustinas pakvies žiūrovus į dar vieną susitikimą. Tądien jis išsamiai papasakos apie projektą „in.550“.
Kovo 28 dieną menotyrininkė dr. prof. G. Mickūnaitė, Oksforde tyrinėjusi Jogailaičių dinastiją, galerijoje skaitys paskaitą „Ankšti rūmai Jogailaičiams“.
