Apie rašytojų kasdienybę, iššūkius bei paslaptis, kaip parašyti ,,bestselerį“ kalbinome rašytoją, komunikacijos specialistą Giedrių Drukteinį.
- Neretai Jūsų drąsus pasisakymai aptarinėjami viešumoje. Ar sulaukiate didesnio moterų/merginų dėmesio? Ar rašytojas prestižinė populiarioji specialybė ar literatūrinė?
- Moterų dėmesio susilaukiu ne ką daugiau nei vien dailiai apsirengęs. Rašytojas šiais laikais yra gana devalvuota profesija, spėju, kad jau netgi nebe pašaukimas. Šiuolaikinė lietuvių literatūra kaip meno sritis, manau, netgi neegzistuoja, bet gal aš kažko nepastebiu? Matau tik talento pasireiškimo fragmentus - nieko neįkvepiančius, nieko nenustebinančius, niekieno pasaulėžiūros ir elgsenos nekeičiančius.
- Kodėl vienos knygos tampa ,,bestseleriais", o kitos visai nesulaukia dėmesio? Kurią Jūsų parašytą knygą buvo rašyti sunkiausia - idomiausia? Kodėl?
- Vienais atvejais, tai tik sumanios rinkodaros klausimas. Pavyzdžiui, tokios kadaise populiarios verstinės knygos, kaip "Moterys iš Veneros, vyrai iš Marso", "Geroms mergaitėms dangus, blogoms - viskas", "Vienuolis, kuris pardavė Ferrari" - visiškas niekalas, vertinant iš laiko perspektyvos, tačiau buvo parduotos milžiniškais tiražais.
Kitais atvejais, laikmečio konjunktūrą atitinkantys kūriniai - sėkmingi, tačiau be jokios išliekamosios vertės.
O man pati brangiausia knyga - pati pirmoji "Vietnamo karas". Nauja - visada įdomu. O viskas, ką parašiau po to - tik amatas ir statistika.
- Kokios Jūsų gyvenimiškos vertybės? Kokių vertybių turi laikytis rašytojas?
- Mano vertybės tokios pat kaip ir bet kurio gero žmogaus: aktyvumas, ryžtas, drąsa, dora. O Rašytojas turi turėti vieną vienintelę vertybę - netingėti ir neieškot priežasčių, kodėl šiandien jis neturi atsisėsti ir parašyti savo knygos.
- Kaip vertinate šiandienos skaitymo kultūrą Lietuvoje? Kokį visuomenės santykį su knyga matote šiuo metu? Kaip galima jį ugdyti?
- Sprendžiant iš statistinio leidžiamų knygų skaičiaus, galima daryti išvadą, kad žmonės mėgsta skaityti. Sprendžiant iš leidžiamo ,,šlamšto“ gausos, galima daryti išvadą, kad skaitytojų asmeniniai kriterijai yra gerokai atbukę. Sprendžiant iš leidžiamų komerciškai nesėkmingų knygų gausos, galima daryti išvadą, kad tai mums, mokesčių mokėtojams tampa didelė našta. O šiaip bet koks ugdymas plačiąja prasme - milžiniška, kompleksinė ir apimanti daugybę institucijų veikla. Vienos formulės čia
nėra. Rinkodaros požiūriu, tai paprasta - leisti geras knygas. Tačiau vien to neužtenka.
- Kokia Jūsų nuomonė apie Lietuvos rašytojus? Ar turite autoritetą? Ką šiai dienai reiškia žodis ,,rašytojas"? Iš kur semiatės idėjų savo straipsniams, knygoms?
- Kaip jau ne sykį esu minėjęs, didingiausia Lietuvos literatūros epocha mirė kartu su Juozu Baltušiu, Vytautu Petkevičiumi ir Jonu Avyžiumi. Jie man buvo autoritetai, ir taip kaip jie, rodos, Lietuvoje
niekas daugiau rašyti nebemoka.
Šiais laikais Rašytojas tapo primityvus tikrovės vaizduotojas arba nenusisekusio žmogaus pasąmonės srauto generuotojas, dėl savo bėdų kaltinantis kitus. O šiaip idėjų pasisemti paprasta - užtenka tiesiog pakelti akis.
- Ar visos Jūsų idėjos sugula į knygas? Ką patartumėte jauniems, pradedantiems rašytojams?
- Beveik visos. Jaunimui patarimas paprastas: rašymas - tik hobis, niekada jis nebūna pragyvenimo šaltinis. Puoselėkite savo talentą, bet nesiliaukite ieškoję ir pelningesnių profesijų. Lietuvos meno padangę ir taip jau ganėtinai užteršę girti, išbyrėjusiais dantimis, apskurę ir visiems skolingi rašytojai. Būkite aukščiau jų.
