Šįkart režisierius pasirinko istorinį kino žanrą ir perkelia žiūrovus į mažą Vokietijos miestelį po Pirmojo pasaulinio karo. Ana gedi kare žuvusio mylimojo Franco. Ji gyvena su jo tėvais, kasdien lanko jo kapą. Vieną dieną Franco kapo aplankyti ateina paslaptingas prancūzas.
– Kaip sumanėte kurti „Francą“?
– Mūsų laikas apsėstas tiesos paieškų, todėl jau seniai norėjau sukurti filmą apie melą. Kaip režisieriaus Erico Rohmero studentas ir gerbėjas visada maniau, kad melas yra svarbus įkvėpimo šaltinis istorijoms ir kinui apskritai.
Mąsčiau apie tai ir kartą draugas man papasakojo apie Maurice'o Rostando pjesę, parašytą iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Perskaičiau ją, pradėjau ieškoti daugiau informacijos ir sužinojau, kad ji jau kartą buvo ekranizuota – tai 1931 metų Ernsto Lubitschiaus filmas „Sudaužyta lopšinė“. Tada pamaniau, kad reikia mesti šią idėją iš galvos – kaip sugebėčiau sukurti geresnį filmą nei E. Lubitschius?
– Vis dėlto persigalvojote?
– Pažiūrėjau jo filmą. Jis labai primena pačią pjesę, istorija pasakojama iš jaunojo prancūzo perspektyvos. O aš norėjau istoriją papasakoti merginos akimis. Ji, kaip ir auditorija, nežino, kodėl prancūzas gedi prie jos sužadėtinio kapo. Mane labiau domino melo, o ne kaltės tema.
– Jūs visai kitaip pažvelgėte į pjesę.
– Mano filme Adrienas mėgina tapti šeimos dalimi, bet melas ir kaltės jausmas jam pasidaro per sunkūs, todėl jis papasakoja tiesą Anai. Priešingai nei E. Lubitschiaus ekranizacijose, jo melą Ana priimti gali tik po ilgos asmeninės kelionės.
– Kitaip nei įprasta melodramos žanro filmams, jūsiškis Adrienas neįsimyli Anos. O jei ir įsimyli, jam per sunku tai pripažinti.
– Aną ir Adrieną sieja Franco netektis. O ar juos gali sieti meilė? Ana pradžioje taip mano, bet kai sužino tiesą, jai tai atrodo nebeįmanoma. Pamažu ji vėl tuo pradeda tikėti, bet nuvykusi į Prancūziją susiduria su visiškai kitokia realybe nei įsivaizdavo. Labai gražus Anos charakterio bruožas yra jos negebėjimas matyti. Ji žino, ką padarė Adrienas, bet tai, kas labiausia ją kankina, yra jos sutramdyta aistra jam. Taigi galiausiai norėdama tikėti jų meile nepaisant nieko, ji vyksta jo ieškoti. O Adrienas savo aistros nesuvokia. Norėjau žaisti su klasikinėmis melodramos žanro temomis kaip kaltė ir atleidimas, tačiau vėliau jas pakeisdamas.
– Adrienas yra labai komplikuotas veikėjas...
– Adrienas yra kančios graužiamas jaunas vyras. Jis pasimetęs: aistrose, kaltėje, savo šeimoje. Filmo pradžioje labai mažai apie jį žinome. Jis labai paslaptingas. Filmo siužetui besivystant, Ana vis labiau juo nusivilia. Karo trauma paliko jį visiškai bejėgį. Jam trūksta drąsos ir jis skendi neurozėje, kurios niekaip negali atsikratyti. Franco obsesija ar meilė tapo toksiška. Iš dalies jis mėgaujasi tuo.
– Tam tikra prasme Ana pradeda iš tikrųjų gedėti Franco, tik Adrienui palikus Vokietiją.
– Iki tol Ana laikėsi stipriai, kad padėtų sūnaus netektį iškęsti Franco tėvams. Kartą Franco tėvas sako jai: „Kai netekome Franco, tu padėjai mums išgyventi.“ Bet Adrieno melas ir jo išvykimas iškelia Anos skausmą į paviršių. Jo išvykimas tokiu metu atrodo dar žiauresnis. Iš dalies dėl jausmų, atsiradusių tarp Anos ir Adrieno.
– Kaip atradote pagrindinę filmo aktorę Paulą Beer?
– Vokietijoje surengėme aktorių peržiūras, sutikau daug jaunų vokiečių aktorių. Paula atrodė šelmiška, tačiau turėjo ir gilios melancholijos... Tada ji buvo labai jauna, tik 20-ies, tačiau jos vaidyba atrodė labai brandi. Ji galėjo įkūnyti ir mergaitės nekaltumą, ir moters stiprybę. Ji gali vadinti itin skirtingas veikėjas ir labai greitai įsikūnyti į personažą. Taip pat ji neįtikėtinai fotogeniška.
– O kaip atradote Adrieną vaidinantį Pierre'ą Niney?
– Buvau priblokštas jo gyvybingumo ir padaužėliško žavesio filme „Mėgstu žiūrėti į merginas“, jo vaidmenų, sukurtų teatre „La Comédie Française“, ir, be abejo, jo pagrindinio vaidmens „Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“. Jis puikus aktorius, kuris taip pat gali imtis labai skirtingų vaidmenų. Labai natūralus komedijose, bet taip pat puikiai jaučiasi ir vaidindamas dramatiškus, kančios kupinus vaidmenis. Tai buvo svarbu įkūnijant Adrieną. Jis išsiskiria ir kitų bendraamžių – nebijo parodyti savo moteriškos pusės, pažeidžiamumo, trūkumų tiek balsu, tiek ir judesiais.
– Filmo pabaigoje, Ana nusprendžia Franco tėvams neišduoti tiesos apie Adrieną, nes nori juos apsaugoti. Nusprendžia apmąstyti kitą melo rūšį – meną. Luvre ji stebi Édouardo Manet paveikslą „Savižudis“.
– Man buvo svarbu pabaigti filmą šiuo paveikslu. Menas taip pat yra melas, kuris palengvina kančią. Tai baltas melas, virtualus melas, melas, kuris mums padeda gyventi. Ieškojau mirusiųjų paveikslų ir atradau mažai žinomą E. Manet „Savižudį“. Jis labai modernus. Iš pradžių parodau jį juodai baltai, o po to – spalvotai. Labai ryški raudona dėme ant baltų savižudžio marškinių. Rodomas spalvotai, jis veikia visa jėga, primindamas mums apie tragediją, įvykusią tarp Franco ir Adrieno, o kartu ir visą liguistą karo ir pokario laikotarpį, kai žuvo du milijonai prancūzų ir trys milijonai vokiečių, ir visus suluošintus ir psichologiškai sutraumuotus, kuriuos kasdien gundo savižudybė.
Man buvo gyvybiškai svarbu filme perteikti istorinio tarpsnio svorį. Ana turėjo stoti į akistatą su šiuo paveikslu, kuris pažadina suvokimą apie jos laiką. Filme ši drobė „suveda visus galus“.
– Į jį žiūrėdama, Ana sako: „Jis padeda man norėti gyventi.“
– Man patinka ši ironiška situacija. Žiūrėdama į savižudžio paveikslą, Ana pagaliau pasiekė „kitą veidrodžio pusę“, nepaisant karo, dramos, mirusiojo, melo. Ji suaugo, įveikė nelaimę, nukeliavo ilgą kelionę ir įgavo labai daug stiprybės. Dėl Franco ir Adrieno ji gedėjo prarastos ir įsivaizduojamos meilės. Galbūt dabar gali sutikti ir pamilti jai skirtą žmogų.
– „France“ taip pat išryškėja ankstesniems jūsų filmams svarbios temos, atsiranda ir naujų.
– Manau, daugybė mano obsesijų įsliūkino ir pasislėpė šiame filme. Darbas kita kalba, su kitais aktoriais ir ne Prancūzijoje verčia mane pasižiūrėti į kino kūrimą iš kito kampo. Tikėkimės tai filmo temoms suteikia naujos jėgos, perkelia jas į kitą dimensiją.
Šis filmas buvo jaudinamas iššūkis. Niekada anksčiau nesu filmavęs karo filmo, kovos scenų, mažo Vokietijos miestelio, Paryžiaus nespalvotai... vokiškai. Buvo labai svarbu šią istoriją papasakoti vokiečių, pralaimėjusiosios pusės, akimis. Tų, kurie buvo pažeminti Versalio taikos sutarties. Taip galėjau iliustruoti, kodėl Vokietija tuo metu tapo derlinga žeme suvešėti nacionalizmui.
– Jūsų kūryboje ir anksčiau buvo galima pastebėti susidomėjimą Vokietija. Prisiminkime „Lašus ant degančių uolų“, paremtus Rainerio Wernerio Fassbinderio pjese.
– Vokietija yra pirmoji užsienio šalis, į kurią nuvykau, kai dar buvau vaikas. Išsaugojau susižavėjimą šia šalimi iki dabar. Man įdomi vokiečių kalba, istorija, kultūra. Jau seniai norėjau ištirti brolišką Vokietijos ir Prancūzijos žmonių ryšį. „Francas“ buvo tobula galimybė tą padaryti. Gana gerai kalbu vokiškai, tad galėjau susišnekėti su aktoriais ir kūrybine komanda. Pasitikėjau aktoriais, klausiau jų patarimų dėl dialogų. Jie labai man padėjo.
– Koks buvo jūsų požiūris į istorinio konteksto atkūrimą?
– Kitoks nei „Angele“, kur stengiausi atkurti savo jaunos herojės vaizduotės, svajonių pasaulį. Kurdamas „Francą“, neturėjau jokių apgalvotų ketinimų stilizuoti filmo realybę. Priešingai, stengėmės atkurti viską kuo realistiškiau. Tačiau netrukus supratau, kad filmo biudžetas man neleis pasiekti istorinio tikslumo, kokio norėjau. Tad vieną dieną sumaniau mūsų lokacijose padarytas nuotraukas konvertuoti į nespalvotas. Staiga visos lokacijos atrodė nuostabiai ir, kaip bebūtų ironiška, dėl to filmas atrodo realistiškesnis ir tikresnis. Taigi filmuoti nespalvotai buvo ir meninis, ir finansinis žingsnis, kurį prodiuseriams buvo sunku priimti. Bet, man atrodo, šis sprendimas padeda filmui.
– Kai kuriose scenose vis dėlto naudojate spalvas. Kodėl?
– Tai pirmas nespalvotas mano filmas, tikras iššūkis. Nes paprastai labai daug dėmesio skiriu spalvoms. Kai kuriose lokacijose ir scenose buvo labai sunku su jomis atsisveikinti. Tarkime, kai Ana ir Adrienas eina pasivaikščioti ežero link. Ta scena yra nuoroda į vokiečių romantikų tapytojo Casparo Davido Friedricho kūrybą. Tad nusprendžiau naudoti spalvą grįžimo į praeitį, melo ar džiaugsmo scenose.
– Kur filmavote vokiškąją filmo dalį?
– Pačiame Vokietijos centre, maždaug 200 kilometrų atstu nuo Berlyno. Mažą miestelį įkūnijo Kvedlinburgas ir Vernigerodė, o Gerlice, įsikūrusiame ant sienos su Lenkija, filmavome kapinių vaizdus. Visos filmavimo vietos yra buvusioje Rytų Vokietijoje. Jos pernelyg nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, nebuvo ir atnaujintos kaip daugelis Vakarų Vokietijos miestelių.
Parengė Jorė Janavičiūtė
