Nepaprasta egzistencializmu persmelkta programa yra kasdienybės chaoso, nuolatinio skubėjimo priešingybė.
– Kodėl pasirinkote būtent tokią programą? – klausiau smuikininkės Giedrės Žarėnaitės.
– (Šypsosi.) Tokią programą atlikti – prabanga, ji nėra einamasis repertuaras, kurį griežia visi smuikininkai. Man visada patiko groti tai, kas nestandartiška. Dažniausia visi renkasi Mozarto, Brahmso, Čaikovskio koncertus, o mano repertuare – Bartokas, Elgaras, Chačaturianas. Štai dabar – Pėterio Vasko koncertas. Programa man labai patinka, „limpa“ ir atskleidžia mano dabartinius išgyvenimus, vidines kovas.
– Kodėl – „Tolimos šviesos“?
– „Tolimos šviesos“ („Tala gaisma“) – P. Vasko koncerto smuikui ir styginių orkestrui pavadinimas. Visa programa telkiama apie šį kūrinį, jis yra pasirodymo centras. Tai labai gilus kūrinys, parašytas maestro Gidono Kremerio prašymu. Koncertas kaip ir visa kita P. Vasko muzika atskleidžia pagrindinę kompozitoriaus filosofinę mintį: „Muzika gali sumažinti kančias ir nuraminti sielvartą.“
Apskritai visai vakaro programai tiktų citata, kurią jis taikė šiam kūriniui: „Nostalgija su tragedijos prisilietimu – vaikystės prisiminimai ir žvaigždžių žėrėjimas už šviesmečių“. Maestro Donatas Katkus per repeticiją sakė, kad čia viskas apie gamtą. Tai va, šaltą sausio 26-osios vakarą grosiu apie paukštelius, medžių ošimą ir žvaigždes.
– Žinau, kad programoje yra ir Broniaus Kutavičiaus „Andata e ritorno“. Kodėl pasirinkai šį kūrinį?
– Jis pateko į privalomąją praėjusio Jaschos Heifetzo konkurso (vyko prieš ketverius metus ir vėl bus rengiamas šį vasarį, – aut.) programą. Tada kūrinys skambėjo visai kitaip, atlikdama jį, turėjai kaip nors išsiskirti iš trisdešimties kitų konkurso dalyvių... Dabar jį pasirinkau šviežiai, savo noru ir labai džiaugiuosi, manau, tikrai galiu atrasti vis subtilesnių niuansų ir daugiau mėgautis pačiu kūriniu.
– Papasakok trumpai apie save, kodėl pasirinkai griežti smuiku?
– Būdama septynerių negalėjau sąmoningai pasirinkti instrumento. Tad suprantama, tai – mano tėvų nuopelnas. Abu jie muzikai: tėtis – klarnetininkas, mama – pianistė.
Galiu pasakyti viena – niekada nejaučiau dvejonių dėl savo pašaukimo ir profesijos. Grojimas smuiku man visada atrodė natūralus dalykas, nebeįsivaizduoju savęs be jo. Ne aš pasirinkau smuiką, o jis pasirinko mane.
– Gal gali papasakoti kokių nors pikantiškų detalių apie savo instrumentą?
– Prof. Rusnės Mataitytės patarta susisiekiau su smuikų meistru Aleksandru Zubenka. Kartu su tėčiu sėdom į traukinį ir nukeliavom į Maskvą. Meistras mus tiesiog paliko penkias dienas gyventi savo bute su septyniais smuikais. Taip ir rinkausi: vienu pagroji, kitą rankose palaikai, pratiniesi. Po penkių dienų A. Zubenka grįžo, ir turėjau apsispręsti, kurį imsime. Iš dviejų mieliausių išsirinkau Magą.
– Tavo smuikas turi vardą?
– Taip, ne „Magę“ – magnetolą, o Magą. (Šypsosi.)
Parengė Dana Podriabinkina-Kalytienė
