Bet vis tiek Dievs yra. Nu dėl to man klaustukų daug nebuva. Ne veltui aš Bibliją skaičiau. Jis ne tik yra, bet da i paded reikalus sutvarkyt’.

Susitinku aš čia Mariuką – kažkada bande dziudo lankyt’. Nieka nepasikeitęs, tik daba su ačkarikais. Saka, taip i taip, gal darbiuka ieškai? Nu kaip i nieka būtų, sakau, ką nors tokia paprasta. Žiek, saka Mariuks, darbs konkretus – apsauginiu Arklidėj.

Kažkas pamate many šviesių perspektyvų, pagalvojau. Nu ką, ne vienam gi ten tvarkytis. O be to, į šokius visi vara jau apšilę, tai su girtais toks ten i tvarkymasis. Atbūni sava valandas, i namo. Nei tau rūpintis, kur ką pirkt’, kur ką prastumt’. Motinai sakau, ka į šokius varau. I daba, kadangi turiejau paną, tai jai kaip i viskas aišku.

Rimantas Kmita

Tricoks už vakarą. Čia pradžiai. Jeigu kasoj daug, o prie durų ramu, tai gal i pidisoks. Tai neblogai. Šokiai ten visą savaitę, išskyrus pirmadienius i antradienius. Jeigu visą savaitę pavarytum, tai, žiek, jau i netoli dviejų šimtų litų. O po mėnesia tai jau visai neblogai. Jeigu tas babkes leist’ vien an viešbučia su Monika, tai, jaučiu, jinai tiek laisva laika neturies. Nu bet jeigu aš tiek dirbč, tai i aš neturieč’ kada su ja į tą viešbutį ait’, bo visą laiką prie Arklides durų pratarčialinč’.

Pradiejau trečiadienį, ramiausią dieną, ka apšilč’. Tyku, ramu, nors liaudies vis tiek prisirinka. Tik viskam pasibaigus saka, ka reiks da biški padiet’ salėj apsitvarkyt’. Nu aišku – kokias problemas.

Daba man aišku, kode tą skylę Arklide vadin. Tvarte taip apšnerkšta nebūn! Širvėnos, Baltijos, Gubernijas alaus buteliai, viens kits nuo Starkas a Alitos šampes, da i pridaužyta. Kas kur kokią šliauką į kampą numetęs. Bet tai i pati patalpa kai po kara atruode.

Įvarau į salę, ten šviesa uždegta. Pypiec! Daba man aišku, kode tą skylę Arklide vadin. Tvarte taip apšnerkšta nebūn! Širvėnos, Baltijos, Gubernijas alaus buteliai, viens kits nuo Starkas a Alitos šampes, da i pridaužyta. Kas kur kokią šliauką į kampą numetęs. Bet tai i pati patalpa kai po kara atruode. Lubas i sienas atsilupiniejusias, kiedes i foteliukai nudrengti konkrečiai, subadyti, aplaistyti i apdrabstyti taip, ka net nesinor’ galvot’, kokių skysčių an jų niera. Nors i nesu iš jautresnių, bet vis tiek – kai taip staigiai viskas apsiverč’ aukštyn kojom, tai kažkaip nupurta.

Ką tik buva muzika, šviesas kale, panas sava auskarais blizgina, viskas atruode vos ne kai kokia pasaka. Čia panašiai kai ka pamatytum afigienai gerą paną, lįstum laižiaka, o ji išsišiep’ supuvusiais dantim. Arba kai tas multiks yra, kur dvylika išmuš, karieta į moliūgą atvirst, o žirgai į peles.

Knygos iliustracija

Taip i čia – ateja antra valanda, balius baigts, kurvas namo. I čia viskas, kas lika iš tos pasakas. Pasiroda, ka jau i multikuose visa teisybe apie gyvenimą susakyta. Tik ka viskas vėliau dašunt. I aš niekaip nesupratau, kas gal’ tiek gert’ čia, bo mes tai apsiformindavom prieš įeidami. Arba vietoj kas ką prasinešdava. O da alų. Nieks neger’ alaus, šnapsą tik.

O vieną vakarą atvare šeši Žalgiria jauniai. Davolni visi, Panevėžį nukalę, pergalę švenč’. Yra ką švęst’. Nu tai kas, ka Panevėžys visada trečias. Bet dėl trečios jis kapojas ne su Šiaulių komandom, o su Kaunu, Marijampole, Plunge a Vilnium. Po rungtynių, jaučiu, net namuose nebuva, nei prausės, nei ką, iškart puole lupt’.

Nu i stov’ šeši šernai – keturi iš grumtynių, dešimts i penkiolikts. Ačkariks prie kasuos saka: neleisiu su treningais. Kas taves klaus, jeigu nenori, ka mokietume, tai tada ačiū, mes ainam, skaitykim, ka su pakvietimu.

O man jau viskas verd, aš žiūriu, katrą gaidį čia pirmą kirsiu. Aš pirmą sykį turiu legalią progą žalgiriečiams snukį išmalt’. Nu, ne visai legalią, bo legaliai tai nežinau, kas čia dirb, nu bet vis tiek legaliau negu jų situacija. Taisykles yra taisykles. Kaip i regby.

O man jau viskas verd, aš žiūriu, katrą gaidį čia pirmą kirsiu. Aš pirmą sykį turiu legalią progą žalgiriečiams snukį išmalt’. Nu, ne visai legalią, bo legaliai tai nežinau, kas čia dirb, nu bet vis tiek legaliau negu jų situacija. Taisykles yra taisykles. Kaip i regby.

Negal’ su treningais, aiškiai pasake. Bet jų šeši, mūsų trys prie durų, ačkarika neskaičiuojam. Jam svarbiausia kengurkę saugot’, bo ten visas babkes, i mūsų algas irgi. Stoviam mes tokia eile, plikom rankom, net jokia dujų balionėlia kišenėj, be nieka. Tie prein prie mūsų. Mūsų viens ments, viens karačius, nu, i aš. Paprastai užtekdava karačiaus ūgia, menta šaltuma i viskas išsispręsdava pabazarijus.

– Nu tai vis susitinkam, – saka viens mudyla man. – A ne per dažnai?
– Nu matysme, – sakau.
– Ką čia žiet’...

I ain. Visi sykiu. Atstumiam, o jiems to i tereikieja. Tuoj machanke prasidieja. Tik pyst pyst, i net nepastebiu, kai už jų nugarų pasiroda mentai su uniformom. Jie čia karts nuo karta vakarais užsuk kavikes pagert’. Ką ten dežuruosi po Višinskia gatvę – reik’ akis paganyt’, sušilt’, o šefai nepraleidž’ progas normalius santykius palaikyt’, tai kavike jiems nemokamai.

– Nu tai ką, sportuojam? Nesveik prieš naktį, neužmigste, – žveng sau mentai.

Aš i sakau, Dievs yra. Bachūriukai suskliaudž’ sparniukus i pyzdin į varanoką. Papyzdielindami, kaip priklausa, bet jau nebesišakoj. Nu kai visada, „atvarysme su chebra“, „a jūs žinot, kas mana tėvs“, i panašiai. Net nesupratau, kas kam užvože. Kraujas tik užviręs.

Bet rimtai pasportavom tai kitą kartą. Prieš pat Kaliedas stoviam mes su šventine apranga. Išnuomava mums Kaliedų Senių kostiumus. Bo reik’ kurt’ šventinę nuotaiką.

Bet rimtai pasportavom tai kitą kartą. Prieš pat Kaliedas stoviam mes su šventine apranga. Išnuomava mums Kaliedų Senių kostiumus. Bo reik’ kurt’ šventinę nuotaiką.

Nu i atšutin viens bachūrs šaukdams, ka jį užpuole, ka prie panos lend, ka pinigus atimt’ nor’... Nu, mes sava klientus ginam. Paskui jį atvare tokie trys, nu, mes jų i jėmėmies nuoširdžiai. Jie kažkaip įdomiai beveik nesipriešina, atruode, ka jiems čia siurprizas, ka apsauga vanoj tuos, katrie bardaką dare.

Dirbom iš širdies, su šventiniu užsidegimu, beveik galietum sulietint’ kai kokiam filme, užleist’ kokią lėtą muzikikę i rodyt’, kaip sklaidos tie mūsų Kaliedų Senių apsiaustų skvernai nuo smūgių, kaip sukas ratais mūsų ilgų kepurių bumbuliukai.

Atruode, ka visi plakatų herojai čia dalyvauj vienu metu. Kokie durneliai, apsirengę kai kokioj komedijoj su Džimu Keriu, o po tais Senių Šalčių paltais Vandams, Stalone i Džekis Čans. Toks šventiškai pasipuošęs drym tyms. O paskiau pagal scenarijų turieja iš už kampa pasirodyt’ trys ilgakojes mis biusta konkursų nugalietojas.

Rimanto Kmitos knygos viršelis

Bet iš už kampa galvą kaišioja tik tas nabags, katrą mes čia tvarkingai gynėm. Gynėm nuoširdžiai. Nu bent jau aš. Ne dėl to, ka čia toks darbs. O dėl to, ka smagu biški pasisklaidyt’. Be to, entuziazma pridieja kažkoks debesis galvoj. Ne taip seniai staigiai krita visas mana kaskes su Ace of Base i panašiu muzonu, an jų viršaus jau vyniojos Scooter, Westbam, Marusha, Kid Paul... O čia, Arklidėj, vis da laikės 2 Unlimited i visokias Leilas.

I tode pajutau, ka yra legali proga atkalt’ taip, ka iškristų jiems visas popsas su kraujais per nosis. I padychą už „Mr. Vain“, į pilvą už Cappella, nu i iš alkūnes per stuburą už Ace of Base. O iš tikrųjų tai variau beveik iš gėdas dėl to tūpa muzoną, su katruom da neseniai įsivaizdavau visą sava gražų gyvenimą.

– Seni, ė, seni, už ką? Už ką tu čia mane dubasini? – galų gale prabila mana kriauše.
– Čia šiaip, čia su artiejančiom šventom Kaliedom!
– Su kokiom da Kaliedom, ką mes padariem?!
– Nieks čia nieka niekada nedara...

Rimantas Kmita

Būtume gal ilgiau taip turiningai pezieję, bet tas čiuvs iš už kampa kažkaip prislopintu balsu užgiedoja: čia ne tie, ė, čia ne tie, davaj, baikit.

– O tai ko tu iškart nesakei?

Bet jis dieja į kojas. Jaučiu, norieja, ka tie jo tikrieji skriaudikai matytų, kokios mes formas, i ka atsiknistų nuo jo. Nes jeigu jis būtų mumis pertraukęs i parodęs, į ką reik’, mūsų entuziazmas antram raunde galieja būt’ kur kas mažesnis.

Pasijaučiau beveik kai tame Biliūna apsakyme Kliudžiau. Nors i dirbau sava darbą, o ne pramogavau, kaip tam apsakyme, bet vis tiek toks įspūdis, ka pritalžėm nekaltus kačiukus.

Pasijaučiau beveik kai tame Biliūna apsakyme Kliudžiau. Nors i dirbau sava darbą, o ne pramogavau, kaip tam apsakyme, bet vis tiek toks įspūdis, ka pritalžėm nekaltus kačiukus.

Bet yra i antra medalia puse. Po tokių nuotykių kažkaip jauties saviaks. Tavim praded pasitikiet’. I tada atein tava eilie panakvot’ salėj vietoj signalizacijas. Nors mes ten biški i aptvarkydavom, bet reikiedava sulaukt’ ryta, kol ateis valytoja.

Tai chebra pasikeisdami i dirb vietoj signalizacijas. Trajaks už naktį. Nu tiek, kiek taksas iki namų kainuoj. Bet taksui tu išleistum, o čia uždirbi. Tai gaunas, ka šeši. Nu i aš primečiau – kam čia pinigus viešbučiam taškyt’, taigi galiam mes su Monika i čia per naktį pabūt’. Tik užmiršau, ka Monikai, nors arklius jinai miegst, Arklide gal’ pasiruodyt’ labai šiaip sau. Nu bet patvarkysme i bus gerai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (54)