– Jūs dainuojate Sankt Peterburgo Marijos teatre, Latvijos nacionalinėje operoje, Maskvos „Novaja Opera“, Norvegijos, Belgijos, Ispanijos ir kitų šalių teatruose. Ko gero, Vilniaus kongresų rūmų scena – viena keisčiausių jūsų karjeroje?
– Dainuoju visur, kur tik susirenka žmonės. Teko pasirodyti ir kultūros namuose, labiau tinkančiuose politiniams susibūrimams. Tačiau liūdna būna tik tada, kai spektakliai sutraukia mažai žmonių. O Kongresų rūmai visada pilni, gerai priima artistus. Tai nustelbia šios scenos keistybes.
Be to, Dalia Ibelhauptaitė stengiasi ištraukti iš veikalų kažką nauja, jos spektakliai nebūna statiški – tai man irgi patinka. Netgi šiuo atžvilgiu problemiškoje operoje „Toska“ ji bandė nutolti nuo stereotipų perkeldama veiksmą į B. Mussolini Italiją. Jos spektakliuose viskas logiška. Galima prieiti prie režisierės ir paklausti, kodėl darome taip, o ne kitaip.
– Negi tai neįprasta?
– Pasitaiko visko. Pavyzdžiui, man taip ir liko neaišku, ką savo skandalingu „Tanhoizeriu“, pastatytu Novosibirsko valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre, norėjo pasakyti režisierius Timofėjus Kuliabinas (jaunasis teatralas spektaklyje pavaizdavo Tanhoizerį kaip šių dienų kino režisierių, kuriantį filmą apie Jėzų erotiškoje Veneros gūžtoje. To filmo afiša spektaklyje vaizdavo Nukryžiuotąjį tarp apsinuoginusios moters kojų – aut.).
Turėjau dainuoti šiame spektaklyje, bet atsisakiau. Nesu nei baikštus, nei religingas – tiesiog nukryžiavimas moters vaginoje manęs neįtikino. Jei vieną dieną dukros manęs paklaustų, ką tai reiškia, nežinočiau ką atsakyti.
Šiandien operoje ir apskritai teatre nusirista vos ne iki prostitucijos: žmonės taip trokšta vaidmenų, kad pasiryžę eiti į sceną nors ir nuogu užpakaliu. Aš to nedarysiu. Geriau jau gyventi be kepsnio – tenkintis sriuba ir salotomis.
– Ar Maskvos scenose tokie drastiški vaizdeliai dažni?
– Pakankamai. Tarkime, viename dramos teatre artistams neseniai teko naudotis scenoje guminiais sekso žaisliukais. Kitame spektaklyje – olandų režisieriaus „Šikšnosparnyje“ – choras imitavo lytinį aktą.
Vienas mano pažįstamas baritonas pasakojo sulaukęs pasiūlymo dainuoti visiškai nuogas ekskavatoriaus kauše. Laimė, jis gudriai išsisuko – pasakė, kad bijo susirgti.
Mano mylimas pedagogas Badri Maisuradzė taip pat susidūrė su panašia problema. Jis suplėšė kontraktą Ispanijoje, nes viena „Trubadūro“ scena turėjo rutuliotis tualete, o spektaklio finale vienam artistui į užpakalį buvo sukišamas pistoletas.
– Juk publiką tokios scenos taip pat dažniausiai papiktina?
– Kaip kur. Italai nesiklauso spektaklio, jeigu jiems kas nors nepatinka, – šaukia, trypia, švilpia. Deja, Rusijos publika yra kantri. O protestai dėl „Tanhoizerio“ Novosibirske buvo sukurstyti religininkų.
– Ar dažnai tenka atsisakyti pasiūlymų?
– Tokia teise pasinaudojau kelis kartus. Man atrodo, teatras neturėtų taip stipriai žeisti žmogaus. Mūsų kasdienybė ir be to – vieni konfliktai: čia ne taip į kažką pažvelgiame, čia netyčia kažką užkliudome. Kiekvieną dieną esame nepakankamai geri ir pakantūs vieni kitiems.
Kita vertus, kultūros, kuria didžiuojamės, pagrindas yra sukurtas geru žmonių menu be pornografijos, nuogybių ir keiksmažodžių.
Prieš ketvirtį amžiaus tapome nepriklausomi, o kur tie režisieriai, išugdyti gražiosios Rusijos? Anksčiau viskas buvo draudžiama – dabar viskas leista: imk homoseksualus, lesbietes, dramblius ir daryk. Bet kur kultūra? Greitai fekalijos taps humoro sinonimu.
– Esate diplomuotas dramos aktorius. Kodėl pasukote į dainavimą?
– Niekada nemaniau, kad tapsiu dainininku – nedainavau nei šeimos rate, nei mokykloje. Vaikystėje smuikavau. Tačiau mūsų giminėje buvo balsingų žmonių. Viena mano prosenelių turėjo įgimtą dainininkės talentą. Deja, ji netapo dainininke, nes ši profesija anuomet turėjo prastą reputaciją.
Tačiau tėvai mane paskatino stoti į aktorystę su muzikos pakraipa. Baigęs Teatro menų institutą Maskvoje (GITIS), nuėjau į perklausą Galinos Vyšnevskajos operos centre. Nuo tada dainavimas man tapo narkotiku, kaip turbūt ir visiems solistams.
Aktoriniai įgūdžiai man praverčia operos scenoje, juolab dirbant su režisieriais, kurie nemėgsta statikos, kaip Dalia. Aš ir D. Ibelhauptaitė esame žmonės iš dramos, todėl gerai suprantame vienas kitą.
Parengė Austė Radžiūnaitė
