Rugsėjo 28 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) pristatyta edukacinė paroda – „Pojūčių paveikslai“. Tai sensorinė ekskursija po NDG sales, per kurią lankytojai turėjo progą pažinti jose esančius kūrinius užrištomis akimis. Čia žiūrovams buvo užrišamos akys ir jie turėjo kliautis kitais jutiminiais organais – lytėdami pirštais, įtempta klausa, uosle. Pojūčių teatro aktoriai atliko gido vaidmenį. Naudodami kvapo, lytėjimo ir garso pojūčius, lankytojus įtraukė į pažintinę kelionę po galerijos sales.
Pojūčių teatro įkūrėja ir meno vadovė Karolina Žernytė, Viltautė Žemelytė ir NDG edukacinių programų kuratorė Eglė Nedzinskaitė leido lankytojams pajusti kitokią meno kūrinių interpretaciją.
Parodos „Pojūčių paveikslai“ autorė K. Žernytė DELFI pasakojo, kad ši edukacinė programa skirta lavinti visus kitus pojūčius.
Parodoje buvo demonstruojami žymių Lietuvos dailininkų paveikslai, kuriuos išrinko patys aktoriai. „Vaikščiojome po galeriją ir ieškojome darbų, kurie sukeltų mums kokias nors emocijas, kuriuos išjaustume patys ir galėtume per pojūčius parodyti lankytojams“, – mintimis dalijosi K. Žernytė.
Salėje, kurioje vyko edukacinė programa, buvo demonstruojama XX a. Lietuvos dailės ekspozicija. Paveikslų istoriją aktoriai stengėsi perduoti švelniais prisilietimais, pirštų galiukų tapšnojimais per nugarą. Sužadinti vaizduotei buvo naudojami vibraciniai garsai, kuriuos aktorių komanda išgaudavo švelniai trinktelėdami per varinius indus. Čaižus celofano garsas, dailės reikmenų kvapai, vandens čiurlenimas, lankytojų stumdymas minkštomis pagalvėmis – priemonės, kurios žadino smalsumą ir atvėrė kitokias išjaustų paveikslų interpretacijas.
NDG edukacinių programų kuratorė E. Nedzinskaitė pasakojo, kad pojūčių teatro edukacinė programa pradžioje buvo skirta neregiams, tačiau vėliau aktoriai pastebėjo, kad ši pramoga yra įdomi ir negalių neturintiems žmonėms. „Toks potyris būtų įdomus kiekvienam. Pripratome viską sverti akimis, nesuteikiame reikšmės kitiems jutiminiams organams“, – idėją analizavo E. Nedzinskaitė.
Edukacinių programų kuratorė pridūrė, kad išjautę meną visu kūnu, žmonės labiau vertins ir paprastus gyvenimo džiaugsmus, prisimins, jog yra apdovanoti visais jutiminėmis dovanomis.
Edukacinės parodos organizatorė K. Žernytė užsiėmimų pabaigoje pasakojo, kad labai įdomu stebėti lankytojus, kuriems laikinai užrišamos akys. „Jie nepasitiki, bijo net mūsų padedami žengti žingsnį, paliesti daiktą, kurio nemato. Regos negalią turintys žmonės yra pripratę, jog turi kitus pojūčius, todėl pas juos yra pasitikėjimo faktorius“, – pasakojo K. Žernytė.
Aktorė teigė, kad pati mėgsta ilgai žiūrėti į paveikslus ir pradėti jausti jų prasmę, suprasti istoriją, atmosferą. „Kadangi naudoju visus kitus pojūčius analizuodama meną, noriu, kad ir kiti nebūtų tingūs ir suprastų, jog menas nėra tik dažais nutapyta drobė, įgrūsta į rėmelį“, – kalbėjo K. Žernytė.
Panašiai jautėsi ir lankytojai pasibaigus renginiui. Daugelis atrodė kaip po gero pietų miego, labiau atsipalaidavę ir drąsesni. „Ėmiau labiau pasitikėti savo kūnu. Keista, bet pasirinktos priemonės atkurti eksponatų įspūdį leido man įsivaizduoti ir pajusti spalvas, vaizduotėje mačiau faktūrą. Dabar kitomis akimis matau paveikslus, kuriuos išgyvenau per tas 45 minutes“, – įspūdžiais dalijosi vienas lankytojų.
Meną suvokiame per menotyrininkų ar istorikų analizes, domimės, ar mūsų paveikslas virš valgomojo stalo yra madingas ir aktualus. Tačiau pojūčių teatro aktoriai parodė, jog menas nėra tik materialaus pavidalo objektas. Už užčiuopiamo, slypi emocija ir kitokia reikšmė.
DELFI tęsia rubriką „Kultūros pjūvis“, kurioje pateikiamos svarbiausių meninių įvykių apžvalgos, kultūros ir subkultūros naujienos, pristatomi Lietuvos jaunųjų meno kūrėjų darbai.
