Ketvirto pagal dydį Lenkijos miesto gatvės knibždėte knibžda turistų, ypač vokiškai kalbančių. Ir tai nestebina – ne taip seniai vokiečių Breslau vadintas miestas – jų buvusi valda. Mieste apstu jaunatviško klegesio ir entuziazmo, iki pat ryto netylančio šurmulio.
Iš pirmo žvilgsnio erdvus miestas su į įvairias puses išsimėčiusiomis gatvelėmis gali pasirodyti kiek chaotiškas. Pakilus į centrinėje turgaus aikštėje (Rynek) esančios Šv. Marijos Magdalenos bažnyčios bokštą ir įsižiūrėjus į miesto panoramą, pritrūksta charakteringų bruožų. Pakrikai išsimėtę raudoni senamiesčio stogai, bažnyčių smailės ir socialiniai būstai, modernūs šiuolaikiniai pastatai ne visuomet sudera. Todėl su šiuo miestu nebūtinai iš karto susidraugausi.
Tačiau naktį Vroclavas pražysta. Žavi išmoningas apšvietimas, išryškinantis kertinius pastatus, kultūros objektus. Oderio vandenyse įvairiomis spalvomis žaižaruoja tiltų atspindžiai. Tiltų čia suskaičiuojama net apie šimtą. Dalis tampa tarpininkais tarp senamiesčio salų, įvairaus didumo ir patrauklumo. Nenuostabu, kad būtent Vroclavas didžiuojasi lenkiškosios Venecijos vardu.
Po vidurnakčio gyvenimas Vroclave tik dar stipriau įsiplieska. Koncertai, kino seansai po vasaros dangumi, jaunimo pokalbių kupinas salų gyvenimas čia niekur neprapuola nei sekmadienį, nei pirmadienį. Tiesa, taip žavėjęs metalafonininkas ant spynomis apkabinėto istorinio Tumskio tilto pirmadienio vidurnaktį jau nepasirodė. Jo improvizacijos „Spragtuko“ leitmotyvais, dangaus fone šviečiant Šv. Jono Krikštytojo Katedros bokštams, kūrė išskirtinę naktinio miesto atmosferą.
Savo „kultūringumu“ Vroclavas garsėjo dar iki tapdamas Europos kultūros sostine. Šis miestas turtingas per 70 įvairių kultūros erdvių. Čia gausu meno galerijų, muziejų, koncertų salių. Iškilus Nacionaliniam muzikos forumui, būtent Vroclavas dabar gali pasigirti didžiausia koncertų sale visoje šalyje.
Miestas garsėja ir neatmestinu požiūriu į kultūrą. Šiųmetė Europos kultūros sostinė patikėjo atskiras meno sritis kuruoti profesionaliems menininkams. Literatūra, kinas, opera, teatras, architektūra, vizualieji menai, muzika, performansas turi savo vizionierius, atsakingus už šių menų atspindėjimą miesto gyvenime.
Vizionieriaus ranka buvo juntama ir 21-31 dienomis lankantis tarptautiniame kino festivalyje „Naujieji horizontai“ (T-Mobile New Horizons). Kino mylėtojams festivalis pasiūlė išties nekasdienių susitikimų, kurių ne visada taip gausiai įvyksta net ir A klasės kino festivaliuose.
Gyvasis ispanų kino klasikas Carlos Saura, italų kino grandas Nanni Moretti, bene ryškiausi šių dienų rumunų kino vardai Christi Puiu ir Christian Mungiu, garsi lenkų kino režisierė Agnieszka Holland ir prancūzų kino autorė Claire Denis, rusų kino režisierius Andrejus Končialovskis. Vroclave galėjai sutikti vienus svarbiausių šiuolaikinio kinematografo formuotojų ir sudalyvauti jų vedamose kūrybinėse dirbtuvėse.
Tačiau labiausia 16-ieji „Naujieji horizontai“ nustebino savo programa. Ir ne tuo, kad galėjai išvysti konkursinėje Kanų kino festivalio programoje konkuravusius filmus – nuo Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laureato Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake), kino kritikų favoritės Maren Ade komedijos „Tonis Erdmanas“ (Toni Erdmann) iki naujausių Pedro Almodóvaro, Asgharo Farhadi, Bruno Dumont‘o, brolių Dardennų ir kitų kino kūrėjų darbų.
Pirmiausia festivalis nustebino dėmesiu kino klasikai ir galimybe pamatyti festivalyje viešinčių režisierių pasirinkimus. Kino ekrane parodyti Vitorrio De Sica „Dviračių vagys“ (Ladri di biccilette, 1948), Milošo Formano „Ugniagesių balius“ (Horí, má panenko, 1967), Romano Polanskio „Pianistas“ (The Pianist, 2002), Luiso Bunuelio „Kuklus buržuazijos žavesys“ (Le Charme discret de la Bourgeoisie, 1972) ir kitos laiko subrandintos juostos.
Galima drąsiai tvirtinti, kad joks nespecializuotas kino festivalis neskiria tiek daug dėmesio kino klasikai kaip šiųmetis Vroclavas. Dėmesys neapsiribojo tik pavienių autorių retrospektyvomis (N. Moretti, Pippo Delbono). Beje, kalbant apie retrospektyvas, ypatingu atradimu tapo iki tol nematyto ispanų kino meistro Víctoro Erice‘o retrospektyva (ypač jo filmas The Quince Tree Sun, kurį taip vertino su V. Erice‘u kūrybinę partnerystę palaikęs iranietis Abbas Kiarostami). Buvo parodyta ir itin išsami – trijų baskų kino autorių kartų – filmų retropektyva.
Specialiose peržiūrose prisimintas vienas įtakingiausių lenkų moralinio kino autoriaus Krzysztofo Kieslowskio filmas „Atsitiktinumas“ (Przypadek, 1981), mistiškojo Davido Lyncho „Mėlynasis aksomas“ (Blue Velvet, 1986). Tuo metu pagal to paties D. Lyncho 1997-ųjų juostą „Prarastas greitkelis“ (Lost Highway) netgi pastatyta opera Nacionaliniame muzikos forume. Tiesa, įpusėjus renginiui ji išbaidė iš salės prasta režisūra ir iliustratyvumu, nieko bendro neturinčiu su D. Lynchu.
Netikėtai paveikia pažintimi tapo susidūrimas su lenkų kino veteranu Jerzy Skolimowskiu. Ir tai vienas iš daugelio šio festivalio laimėjimų. Po ilgą laiką trukusių teisinių kliūčių legaliai rodyti vieną geriausių režisieriaus juostų „Deep End“ (1970), Vroclavo kino festivaliui pavyko ją gauti.
1970-aisiais Londone susuktas filmas gretinamas su geriausiais Jeano Luco Godardo, Francois Truffaut, R. Polanskio filmais. Išradingo penkiolikmečio, beviltiškai apsėsto aistros vyresnei bendradarbei, istorija dar ilgai iškildavo atmintyje tai paskiromis scenomis, tai tapybišku kino dailininko darbu, tai maištinga 7 deš. muzika.
Dar ilgai atmintyje išnirs ir vasariškos Vroclavo miesto gatvės, gyvos laimingų besišypsančių veidų. Už galimybę aplankyti šį išties turtingą miestą ir 16-ąjį Vroclavo kino festivalį labiausiai norisi padėkoti Lenkijos institutui Vilniuje ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijai.
