Pirmąją gyvenvietę Luokesų dugne archeologai aptikto 2000-aisiais, antrąją – po metų. Aiškindamiesi tokią gyvenseną lėmusias priežastis, jie rado buities rakandų, židinio liekanų, net medinių šaukštų. Ežero gelmės, dumblas nuo išnykimo apsaugojo ir brūkšninės keramikos indus. Štai tokius molio, vandens ir ugnies kūrinius dabar mėgins degti keramikės Linos Šeškauskaitės-Dieninės sukviesti amato broliai.
„Iki šiol daugiau dirbome su juodąja ir raugo keramika. Mokėme jos subtilybių Bebrusų kaimo bendruomenę ir senųjų amatų entuziastus iš visos Lietuvos. Dabar prisiminsime priešistorinį – laužo keramikos – būdą. Luokesų ežero dirbiniai visai neblogai išsilaikę. Mėginsime juos rekonstruoti, atgaivinti, degti taip pat, kaip tai darė bronzos amžiaus žmonės. Iš esmės perrašome Lietuvos istoriją“, – kalbinama DELFI, tvirtino viena „Meniško kaimo“ įkūrėjų L. Šeškauskaitė-Dieninė.
Į sodybą riedėjo žiguliais
Tarptautinis keramikos seminaras prie Bebrusų – jau devynioliktas. Skaičius kaip skaičius, tačiau už jo slypi visa istorija apie garsių tautodailininkų vaikus, kurie paveldėjo amato žinias iš tėvų ir dabar jomis dalijasi su kitais. Tęsia šeimos meninę tradiciją.
Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios keramikai Birutė ir Vilius Šeškauskai iš Panevėžio važinėjo į Labanoro girią degti molio dirbinių. Sovietmečiu sodybų neleista turėti. Tačiau šeima pačioje girios glūdumoje šalia ežeriuko gavo dirbtuves. Ten buvusi ir keramikos krosnis. Su tėvais visas vasaras Labanore leido ir keturios jų atžalos – dvi dukterys ir du sūnūs.
Dardėdavę žiguliais, „pikapu“, traukdami lietuviškas dainas. „Kai praverdavom burnas, nė nepastebėdavom, kad jau laikas išlipti – kelionės neprailgdavo“, – pasakojo L. Dieninė.
Dešimt metų važinėję pirmyn atgal, galiausiai tėvai apsisprendė – reikia šiame krašte visam laikui pasilikti. Jau ir namuką prie Bebrusų, arčiau Molėtų, buvo pasistatę, ir vaikai priprato prie gamtos teikiamų malonumų, nesiveržė į miestą. L. Dieninė prisiminė, kad didelės gyvenimo permainos metais ėjusi į devintą klasę. Molėtų mokykla buvo už penkių kilometrų, ją visos Šeškauskų atžalos ir baigė.
Aplink krosnį paskui tėvą
Šeškauskų vaikai pamėgo keramiką, tradicinius amatus. Tik vyriausiajam broliui Andriui labiau patiko technika. „Nuo vaikystės jam rūpėjo mašinos, varikliai, kartingai, motociklai. Viską savo rankomis susimeistraudavo. O aš ir jaunėliai dvyniai – Rūta ir Kęstutis – palinkome į menus“, – tęsė pasakojimą L. Dieninė.
Tas polinkis buvo visai nesuinteresuotas, beveik nepastebimas. Lina nuo mažų dienų su tėvais lankiusi keramikų parodas, suėjimus. „Vyresnieji rodydavo savo kūrinius, o aš nuolat lipdžiau visokius švilpukus“, – nusijuokė pašnekovė. Mama dirbusi mokykloje, tėtis Vilius – namie, vis su žiediniais, vis aplink krosnį sukosi. „Kiek save pamenu, nuolat būdavau dirbtuvėje. Jei tėvelis joje, tai ir aš šalia. Jis kokią vazą nužiedžia, tada ją išpiešiu įvairiomis glazūromis. Regis, nieko mokytis nereikėjo, viskas vyko savaime“, – kalbėjo tradicinių amatų puoselėtoja.
Abi Šeškauskų dukros baigė Lietuvos edukologijos universitetą. Rūta pasekė mamos pėdsakais, tapo muzikos mokytoja, Lina rinkosi dailę. Dabar tėvai ir vaikai (ir šių vaikai) gyvena kartu, „Įlankos“ sodyboje Šaukšteliškių kaime.
Tradiciją išgelbėjo projektai
Ankstesniais laikais, pasak L. Dieninės, iš keramikos buvo galima pragyventi. Vėliau Šeškauskai išgyveno sunkius metus, domėjimasis keramika atslūgo, buvo sunku parduoti dirbinius. Penkerius metus šeimos dirbtuvėse „griežė“ lentpjūvė. Vis dėlto įranga, krosnys išliko ir galiausiai vyresnieji Šeškauskai pasiryžo neprarasti tiek metų puoselėtos tradicijos. Lina su mama pradėjo „rašyti projektus“, kas vasarą rengė keramikos seminarus. Savaičių savaitėmis su šeima gyvendavo kiti keramikai – lipdė, žiedė, krosnis kūreno.
Gavę europinės paramos, jaunieji Šeškauskai Bebrusų kaimo bendruomenės namus pavertė tradicinių amatų centru. „Meniško kaimo“ veikloje dabar dalyvauja 35 žmonės. Lina su mama, seserimi ir broliu Kęstučiu rengia edukacines programas. Penki profesionalūs meistrai moko lipdyti iš molio, nusilieti žvakę, pasigaminti skudurinę lėlę, nusipinti juostą, velti iš vilnos. Prireikus į bendruomenę pakviečiamas ir profesionalus skulptorius. Čia nulipdyti darbai iš pradžių keliauja į parodas po Lietuvą, o paskui grįžta į bendruomenės namus.
Per devyniolika metų keramikos seminaras tapo tarptautiniu. Meniški kaimo auksarankiai į svečius kviečiasi ispanų kolegas ir patys važiuoja į Ispaniją mėginti tradicinių ispaniškų krosnių.
