Retas iš jų vadintų ar laikė save lietuviu, bet kita vertus, lietuviškumo (kaip ir kitokio tautiškumo ar tapatybės apskritai) pavidalai nuolat keičiasi. O žmonės ir jų kūriniai lieka. Bent jau ilgėlesniam laikui...
1) Štai, pavyzdžiui, tame maniškiame mylimiausių Lietuvos tapytojų dešimtuke neabejotinai būtų pora italų. Vienas jų – ganėtinai gerai žinomas – tai Michelangelo Palloni (1637-1712). Toskanoje netoli Florencijos gimęs dailininkas savo teptuku atšiauriajame sarmatų krašte (anot Sarbievijaus) tapė brandžiojo baroko formas, jas paversdamas neatskiriama lietuviškojo peizažo dalimi. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Pallonis pirmiausia vertinamas dėl Pažaislio kamaldulių vienuolyno ir bažnyčios tapybinio dekoro (sukurto antrojoje 8 dešimtmečio pusėje), o man jis ypač patinka dėl tų dviejų freskų (kuo tikriausių freskų – ant šlapio tinko, žvelgiant technologiškai) Šv. Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje.
Vienos iš dviejų Pallonio freskų („Stebuklingas Uršulės prisikėlimas prie Šv. Kazimiero kapo“) fragmentas (1692 m.), vaizduojantis amo netekusį mergaitės tėvą. Sarmatiška mada apsirengęs ir apsikirpęs vyras netiki savo akimis, iš nuostabos skečia rankas – per judesius papasakotas visas stebuklo fantastiškumas.
Dar verta atkreipti dėmesį, kaip italas išpaišo architektūrą – tas kolonas, veržliai kylančias aukštyn ir banguojančias kaip nendrės vėjyje – tai juk yra nuostabu.
Mano nuomone, Palloni yra nelygiavertis tapytojas: kartais labai susmulkėjęs, kartais – monumentalus ir aistringas. Šiuo atveju turime tobuląjį variantą.
Pasaulietinė Pallonio freska iš Antakalnio – Jono Kazimiero Sapiegos rūmų, nutapyta taip pat apie 1692 metus. Muzikantai, dvariškiai, šiaip žiopliai ir net papūga buvusioje galerijoje. Jie gestikuliuoja, žvalgosi ir kalba su mumis iš XVII amžiaus kaip niekur nieko. Ačiū restauratoriams, juos atradusiems ir konservavusiems.
2) Mažiau žinomas yra jo tautietis su vėlyvajam itališkajam barokui atstovaujančiais molbertinės tapybos darbais toje pačioje Vilniaus katedroje – Constatino Villani (1751-1824). Tai (kalbame apie tapybą) vėlyvasis barokas, atstovaujantis stiliaus fazei, kuri jau liejosi, pynėsi su neišvengiamai (kaip vasara po pavasario) ateinančiu klasicizmu. Bet jeigu reikėtų apibrėžti konkrečiau šio tapytojo stilistinę priklausomybę, turbūt tektų kalbėti apie eklektinį akademizmą su citatinėmis „razinkomis“.
Villanio Kristaus dėjimas į karstą. Net gaila, kad tai yra pačiame šoninės navos viršuje ir ne kiekvienas maldininkas bei žioplas turistas tai pamato.
Kaip neseniai vienas bičiulis paaiškino esminius klasicistinius komponavimo principus tapyboje: „Aiškiai išreikštos vertikalės ir horizontalės“. Akivaizdu, kad taip ir yra.
Dar siūlau atkreipti dėmesį į raumeningą Mesijo kūną. Tikras sportininkas!
Adomo ir Ievos sukūrimas. Constantino Villani, apie 1790 m. (būtent tuomet paties Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio kvietimu dailininkas atvyko ir tapė specialiai Katedrai).
Kairiajame apatiniame kampe esantis Adomas – net ir nereikia sakyti – iš Michelangelo freskos. Štai toks tas citatinis eklektizmas... Į žiūrovus bėganti Ieva – nepakartojama ir žavinga.
3) Dar paminėčiau du vokiečius. Vienas jų atstovauja mano mylimajam Renesansui. Tai Antonas Wiedas. Deja, šio tapytojo biografija ir kūryba skendi mūsų nežinojimo miglose. Tokia jau ta istorija – ne praeitis, o tikri rūkai su audringais skersvėjais, sunaikinančiais daug ką, kas pasitaiko po jų kojomis... Į šį tapytoją atkreipiau dėmesį dar ankstyvoje vaikystėje – mat turėjau įprotį ir smagumą vartyti visokias enciklopedijas. Keturtomėje žaliojoje Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje akis savaime užkibo prie beveik bendravardžio – lietuviškai užrašyto Vydo. O vėliau jau nagrinėjau jo Moskovijos žemėlapį ir fantazavau, kad panašiais motyvais (kokie aptinkami tame kartografiniame darbe) tapytojas turėjo dekoruoti ir tapybos darbus, skirtus Žygimantui Augustui ir jo dvarui Vilniaus Žemutinėje pilyje.
Štai čia yra viename aukcione parduotas paspalvintas 1555 metais Vilniuje tikrai buvusio (taip įrašyta žemėlapyje) Wiedo (šiaip Cranacho Jaunesniojo mokinio) kūrinys. Vaizduojama Rusija (Maskvos valstybė) – nuo vakarinių jos sienų (kurios čia vaizduojamos dešinėje) iki rytinių pakraščių – didelė, grėsminga ir fantasmagoriška. 1570-ųjų metų Ortelijaus atlaso leidimas.
4) Johannas Gotthardas Berchhoffas – Wiedo tautietis. Bent jau taip sako pavardė. Į šį tapytoją atkreipiau dėmesį Balbieriškio bažnyčioje ir Kauno katedroje. Deja, pirmojoje, nelemtai sudegusioje, liepsnose pražuvo ir puikios kūrybos (ar toks jau lemtingas sutapimas ar kažkoks recidyvas – tačiau analogiška lemtis yra ištikusi ir šio dailininko sukurtą Švč. Mergelės Marijos paveikslą Labanore)... Tad iš dalies puikia, konstruktyvia šio tapytojo plastika belieka džiaugtis iš išlikusių fotografijų. Ir su širdgėla pagalvoti, kad taip yra be pėdsakų išnykę daugybė šedevrų.
Štai toks Berchhoffo Šv. Mykolas Archangelas iš Balbieriškio bažnyčios. Sudegęs...
Rožinio Švč. Mergelė Marija – irgi iš Balbieriškio bažnyčios. Taip pat sudegusi...
Apatiniame kompozicijos lygmenyje, kairiau – pats karalius Jonas Kazimieras su savo svita. Šiaip šis paveikslas yra priskiriamas ne Berchhoffui, o aukščiau minėtam Palloniui (nesu toks didelis abiejų autorių žinovas, kad galėčiau apie tai diskutuoti) – bet ar dabar tai ką nors keičia?
Berchhoffo 1686 metais nutapytasis Švč. Mergelės Marijos Ėmimas Dangun Kauno katedroje.
Mane ypač žavi žemutiniai šio tapytojo kompozicijų lygmenys, kuriuose lyg kokioje suflerių duobėje (o teatralizuotoje Baroko kultūroje tapybos ir teatro lyginimas / gretinimas nėra iš piršto laužtas) veikia lyg ir antraeiliai, tačiau siužetui papildomų prasmių ar šiaip įdomumo suteikiantys personažai. Štai čia – kokie charakteringi apaštalai, kokios jų emocijos!
5) Geriausias visos tautinės daugiaprasmybės pavyzdys yra Mykolas Elvyras Andriolis (1836-1893). Arba Michał Elwiro Andriolli (čia – lenkiškai), dar kitaip (jau itališkai) – Michael Elviro Andriolli. Sunku pasakyti – kieno jis – buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Italijos (kaip ten bebūtų, tačiau jo tėvas buvo iš Italijos į Lietuvą patekęs Napoleono Didžiosios Armijos kareivis) ar Lenkijos (kurioje mirė ir kurios kalba šnekėjo). Gal greičiau – šioks toks prancūzas, ir dirbęs Paryžiuje, ir to meto prancūziškos iliustracinės grafikos (ir netgi tapybos) madomis sekęs. Tad ne klaida būtų jį įvardyti tiesiog europiečiu. Skamba pretenzingai, tačiau tiksliau.
Andriollio Šv. Teklė ir šią kankinę-šventąją saugantis liūtas (jos atributas) – Šv. Teklę įmetė sudraskyti liūtui ir lokiui. Liūtas apgynė moterį nuo savo „kolegos“ ir nuo kitų kankintojų.
Tapytojas-romantikas labai puikiai užfiksavo grėsmingą atmosferą ir ryžtingą šventosios būklę. Darbas nutapytas 1891-1892 metais.
Bet tai yra literatūra. Iš tiesų Andriolli man patinka dėl savo perlamutriško kolorito ir minšto, lengvo potėpio (potėpių – jų gausos). Čia Andriollio Karalių pagarbinimas toje pačioje Kauno arkikatedroje bazilikoje, tais pačiais 1891-1892 metais.
Būtent tokia tapybiškoji kokybė charakterizuoja ir Andriollio grafiką – tapybą ir dramatišką, švytinčią sidabru. Čia chrestomatinis litografijos atspaudas – Liudviko Narbuto mirtis ties Dubičiais (1864-1865 m., Lietuvos dailės muziejaus nuosavybė). Būtent šį Andriolllio darbą žinau nuo vaikystės ir jo dėka prasidėjo dailininko kūrybos pažinimo kelias.
6) Pranciškus Smuglevičius (1745-1807). Panašiai ir su šiuo klasicistu. Lietuvis? Lenkas? Miręs Rusijos imperijoje? O gal romėniškasis klasicistas? Na, tas, kilęs iš Palemono (pasak legendų) arba mokęsis Šv. Luko dailės akademijoje – garbingoje dailininkų kalvėje nuo Renesanso laikų.
Smuglevičiaus tapytasis Apaštalas Pilypas iš Vilniaus katedros (1785 m.). Galima būtų išvardinti daug šio produktyvaus klasicisto kūrinių – bet vis tik pagrindinėje Vilniaus katalikų šventovėje esantys apaštalai (paveikslai kabo ant piliorių ir žvelgia į centrinę navą) nutapyti kūriniai yra ypatingai monumentalūs (ko kartais pasigendu Smuglevičiaus tapyboje).
Smuglevičių reikia vartoti dozuotai – bent jau man, nes pernelyg daug detalių ir sentimentalumo kartais pradeda varginti. Bet atskirais „gabalais“ jis yra fantastiškas.
Arba štai toks Šv. Tadas (su masonišku atributu – čia vėlgi galima kurpti pasakėles apie Gucevičių, Masalskį ir kitus Vilniaus katedros masonus) – tokia a la ispaniška tapyba. Beveik Eduardas Manet (kuris tuo metu, kaip sakant – dar net neplanuotas buvo)...
7) Kanutas Ruseckas (1800–1860). Tiek prieš tai pažymėtas klasicistas, tiek žemiau paminėtas romantikas lietuviškai skaitytojų auditorijai yra žinomi galingų ir monumentalių Vlado Drėmos – mūsų dailėtyros Michelangelo – monografijų dėka. Man asmeniškai patinka du ruseckiški dalykai. Gal tiksliau ir korektiškiau sakyti ne patinka, o imponuoja. Vienas – eskiziškumas. Ten, kur šis tapytojas yra eskiziškesnis, etiudiškesnis, ten jis „kabina“ labiau, betarpiškiau (išimtį galbūt padaryčiau jo Pjovėjos ir Mergaitės su verbomis atvejais). O iš monografijos įspūdį padarė įspūdžiu bei gyvomis emocijomis pagrįsti jo laiškai (pirmiausia sūnui Boleslovui). Regis, kad impresionizmas Lietuvoje formavosi labiau ir anksčiau kaip literatūrinis reiškinys (beje, pavyzdžiu nurodyčiau ir aukščiau minėtą-cituotą Mykolą Elvyrą), tegul ir surašytas lenkų, ne lietuvių kalba.
Čia įdėjau ne visai tipišką labai žinomo Rusecko kūrinio variantą – Mergaitė su verbomis, sukurta litografijos technika ir nuspalvinta (sic! – daugiau turbūt aptapyta, o ne nuspalvinta) guašu. Originalas yra saugomas Lietuvos dailės muziejuje.
Rusecko Paskutinė vakarienė (1855 m.) Vilniaus katedroje – tokia gal tapyba „iš reikalo“ (t.y. – užsakyminė), bet Jūs pažvelkite vien į apaštalų tipus – visa Lietuvos antropologijos lentelė: lietuviai, žemaičiai, rusinai ir, žinoma, žydai.
8) Vincentas Smakauskas (1797–1876)... Neaišku, kas jis yra daugiau – grafikas, tapytojas, dailės istorikas ar kritikas. Ar tiesiog patriotas (kas XIX amžiuje ypač buvo vertinama)? Užtenka perskaityti kad ir tokią jo mintį: „Egoizmas buvo, yra ir visada bus viena iš didžiausių kliūčių, dėl kurių prasilenkiama su savo įsitikinimais ir sąžine, išsižadame to, kas iš tikrųjų yra gera, gerbtina, kas išveda mus iš tamsuomenės, paskendusios tingiame neišmanyme, ir pastato greta tikrai apsišvietusių žmonių, einančių su švietimo pažanga“ („Studento V. Smakausko ekspedicija į Trakų pilį“, in: Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1983, p. 109). Beje, šią mintį Vincentas formulavo kalbėdamas apie mūsų paveldo nesaugojimą – tad ji yra aktuali ir mūsų dienomis net keliais aspektais.
Maždaug 1785 metais Smakauskas Mielagėnų bažnyčiai nutapė paveikslų – jų dėka ši provincijos šventovė tapo mažąja romantizuota Vilniaus katedros versija. Kuo klasicizmas (Smuglevičiaus asmenyje) skiriasi nuo romantizmo (įkūnyto Smakausko), galima suvokti žvelgiant, kad ir į šį kūrinį – Jėzų Kristų su nendre. Ypatingo dramatizmo paveikslui suteikia tragiškai akis uždengę angeliukai. Smuglevičius šiuo punktu ir racionalesnis, ir sentimentalesnis. O Smakauskas nebijo reikšti SAVO jausmų. Žinant, kad kūrinys sukurtas likus metams iki mirties, tai suteikia papildomų išgyvenimų.
Šv. Evangeliste Mate (t.y. šiame paveiksle) man patinka toji mergaitė angelas – tartum nužengsi iš kurios nors rytinės Lietuvos dvarvietės, o Šv. Jonas – pats gražus ir nuostabus, tartum iš kokio Renesanso. Intelektualiajam ir emocionaliajam Smakauskui ryšys su senove buvo aktualus ir įkvepiantis.
9) Jokūbas Rimkevičius. Mažai yra žinoma apie šį XVII amžiaus pradžioje gyvenusį tapytoją. Tik nustatyta, jog kurį laiką jis gyveno Pliaterių namuose Vilniuje Pilies gatvėje – su langais į Šv. Jonų bažnyčią. Taip pat yra išlikęs jo parašas Šventąją Šeimyną su Šv. Ona bei Šv. Joakimu vaizduojančiame paveiksle iš Rūdininkų bažnyčios: Pinxi Jacobus Rimkiewio. Greičiausiai meistras ne tapė, o tik pertapė, atnaujino jau prieš šimtmetį sukurtą kompoziciją. Nustačius, jog abiejų vyriškosios lyties šventųjų figūros yra nutapytos vėliau, galima spėti, kad Rimkevičius būtent ir tapė Juozapą su Joakimu.
Šventoji Šeima su Šv. Ona, Rūdininkų bažnyčia, XVI-XVII a. pradžia. Jokūbas Rimkevičius ir jo pirmtakai. Senoji puikioji tapyba, kurioje susiduria Gotika, Bizantija, Renesansas.
10) Motiejus Sluščianskis yra kur kas labiau nei Rimkevičius žinomas ir kūrinių palikęs (gal ir savo asmeninių savybių, bet pirmiausia – Laiko ir vėlesnių kartų dėka) tapytojas. Pats žymiausias ir didingiausias jo kūrinys yra freskos Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje, nutapytos po šią basųjų karmelitų šventovę ištikusio gaisro 1760 metais. Dailėtyrininkai yra atradę ir kitų jo kūrinių – antai Vilniaus Bernardinų bažnyčioje esama įspūdingo Šv. Pranciškaus paveikslo. Kuo imponuoja šis tapytojas? Užmoju (kalbu apie sieninę tapybą – kurios, be abejo, atsiradimo nebūtų ir be dosnių globėjų ir rėmėjų), intelektu (net jeigu tas visas alegorijas, gemas ir kitokias metaforas į ausį šnabždėjo koks nors dvasininkas ar krikščioniškąją ikonografiją puikiai išmanantis pasaulietis) ir, svarbiausia – barokiniu emocionalumu (tai kuo tikriausias vėlyvojo baroko jausminis sprogimas), glūdinčiu rakursuose, spalvose, perspektyvoje.
Sluščianskis savo asmeniu ir kūryba įkūnija vilniečio tapytojo – amatininko (net ir tie Šv. Teresės Avilietės gyvenimo bei vizijų vaizdai yra „pasiskolinti“ iš grafinių šaltinių Arnoldo van Westerhouto raižinių ciklo Vita Effigiata della Serafica Vergine S. Teresa di Gesu – jau tada menininkai žinojo, kas yra apropriacija!) tipažą. Bet vis tik puikiai viskas padaryta – šiek tiek nerangoka, tačiau esmę kabinanti tapyba. Kaip barokui (rokokui) – apibendrinta ir monumentalu.
Štai – kokie mėsingi rokailiniai ornamentai – lyg paimti iš netoliese (Rotušės aikštėje) veikusių mėsinių.
Svarbiausias dalykas (kaip ir visame senajame Vilniaus bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mene) yra bendras įspūdis – toji paslaptinga atmosfera, keista tamsumėlė, kurią įkūnijo ne vienas senasis dailininkas. Sluščianskio tapyba puikiai sukibo su ankstyvojo baroko architektūra. Dėl to ją ir myliu.
Tai dešimt mano mylimų senųjų (t.y. – kūrusių iki XIX amžiaus) Lietuvos, tiksliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailininkų (net ir kūrę XIX amžiuje daugeliu atvejų išsaugojo senąją tradiciją). Kas juos sieja, kas jiems visiems būdinga? Tai paslaptis ir amžių patina, buvimo tarp krikščionybės ir pagonybės, tarp Vakarų ir Rytų pojūtis – gal tai ir štampai bei stereotipai, bet to tikrai esama (nes net ir klišės neatsiranda tuščiai). Dar tam tikras nerangumas, suteikiantis šiai tapybai nepakartojamo žavesio. Gal tai nėra kažkokie šedevrai, bet jie tuo ir puikūs, nes rodo, kad buvo kurti gyvų ir klystančių žmonių...
